Ir įsisuki į prisiminimų verpetą. Šoki, juokiesi, tada viskas atrodė taip nuoširdu. Taip nuostabu, nepakartojama. Atrodė, kad jau laimingesnis sunkiai ir bebūsi, nes tau pasisekė, man pasisekė, mums pasisekė. O dabar, vėl viskas teka sena vaga. Pora mėnesių sustiprintų svajonių. apsiblausia akys, nenorinčios tikėt, kad viskas eina velniop, fantazijos, tikėjimas, kad viskas puiku. Viskas yra puiku. Ir viskas bus puiku. "Raimonda, tu privalai sakyti, kad
viskas bus gerai"
Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Aš tuo netikiu. Aš negaliu išeit į žmones ir negalvot, kaip norėčiau išnykt, kad jie manęs nematytų, kad nereikėtų kontaktuot. Kad manęs tiesiog čia nebūtų. Aš negaliu paimt pieštuko į rankas, ir negalvot, kaip beprasmiška kažką čia daryt. Negaliu mokytis. Negaliu miegot. Nes nesuprantu kodėl turiu tai daryt. Net jeigu ir labai noriu išmokt. Net jeigu ir labai noriu išsimiegot.
