Išbėgę laukuose,

Krenkšiančiu balsu,

Šaukiantys į tolius. 

Akys pasruvę krauju,

Vaitoja.

Kvatoja.

Vilioja.

Apakę nuo tamsos, apgaubti šiurkščios miglos, nagais raižo ploną odą ir toliau linksmai kvatoja. Kvatoja. Vis kvatoja.

Senai pamiršti, pelenais užpilti, rožių žiedlapiais numėtyti. Skausmu ir tuštuma užpildyti. Neberandu prasmės, pagalbos ranką ištiest. Galbūt tik kvatot, taip kaip tu kadaise kvatojai. Galbūt nusisukt, ir nieko nesakius išeiti, bet išeiti nelygu išeičiai šios skaudžios beprotybės. Nevykęs, netikęs gimei, pilnas nuodėmių ir išdavysčių. Karčiai susivėlę it vėtros taršyti. Sulipę nuo kraujo, ir mėsom apdrabstyti. Nešauk, prašau, nutilk, pagaliau. Beviltiška prašytis. Beviltiška raitytis. Iš skausmo, taip, taip, taip...kiek dar gali blaškytis. Tai tęsis, nesustos, nenustos, jis nenustos. Kvatok ir leisk tam, pasiglemžt tave. Kaip keista. Kaip dieviškai pakylėtai keista, kad tau visai neskauda, kad nieko nejauti. Tiesiog nustok. Gana.

Jaučiu kaip vėl leidžiu viskam pasiglemžti tą ramybės dalelę kurią taip stengiausi puoselėt. Viską išmetu lyg rastą suglamžytą, penkis mėnesius pranešiotą saldainį kišenėje. Tik šis kartas šiek tiek kitoks. Šį kartą nepalankių aplinkybių įstumta į šį liūną turiu pasitelkti fantaziją. Kopijuoti. Atrasti naujų, ir įmaišyti senų.
Šiąnakt susipynus kojoms kritau ant asfalto. Daužiau jį kumščiais ir rėkiau. Kodėl neskauda? Kodėl TAIP SKAUDA? Kodėl viskas stumia į bedugnę. Kodėl kumščiai kyla prie veido, prie šlaunų, prie blauzdų ir prie rankų, kodėl asfaltas atrodo toks minkštas ir jį norisi kumščiuoti dar ir dar? Kaip išstūmti iš savęs šitą nepakeliamą skausmą. Kodėl aukščiai persisvėrus per balkoną atrodo tokie raminantys ir teikiantys laisvę?
Kokiu būdu apskritai pabudinau savo šią, porą mėnesių taip saugotą ir slėptą pusę?
Tiek daug painiavos ir tiek mažai laiko . Tiek daug rytų, išlauktų saulėtekių ir šypsenų. Apkabinimų ir juoko. Daug skambančios, nuostabios muzikos ir daug natų. Bet kiekvieną rytą pabudusi matau tik vakarėjantį dangų. Leidžiu degint cigaretės dūmams pražudytus plaučius. Rankos dreba, nes šiandien jau skauda, nes jau nebeliko vakarykštės miglos.

Norėčiau daugiau neužmigti,
Ir į šaltą ledą tyliai pavirsti.
Norėčiau viską paneigti,
Bet negaliu taip visko atskleisti.

Apsamanoję mintys, ir karčios dvejonės, skaudančios kojos, žvarbios klajonės. Tyliais, mirusiais miesto keliais. Vidurnakčiai, šaltas vėjas. Visiškas atsidavimas sau. Jausmui. Skausmui nušalusių pirštų. Besaikis, savanaudiškas.
O taip harmoningai krentančių snaigių svajonės. Karčios tiesos smaugia gerklę, noras skandinti ir skandintis, pamiršti ir vėl prisimint. Kartoti ir neleist kartotis.
Kaukti. Suplėšyti į skutelius. Suleist rankas į šaltą sniegą. Ir leisti jam tave pasiglemžti.

blet

Negaliu pamiršti tavo balso, kuris įsirėžęs giliai į kaulų čiulpus. Kurį, rodos, girdžiu kiekvieną dieną kurtinančioj tyloj. Negaliu pamiršti tavo žvilgsnio, tavo rankų šiurkštumo. Sauso sarkazmo skambančio plynam lauke. Šaltų lašų krentančių iš dangaus ir užkimusio juoko kuris vertė manyti, kad sergi tuberkulioze. Žiema buvo šalta. Žinojai kaip myliu žiemą. Draugiškas kuklumas. Ilgesys. Pastovus gyvenimas ilgesy. Kiekvieną dieną jauti, kaip kraujas venose užverda. Gali tai matyti ir tyro raudonio nusėdančio ant veido. O man taip gėda, taip skaudu. Kiekvieną dieną svajoju apie saldų išsilaisvinimą iš tavo gniaužtų. Nusuku akis, nesistengiu kvėpouoti, tingiai susirangau ant šalto asfalto.
Nepasikeičiau.
Ir labai bijau, kad nepasikeisiu. Toliau skandinsiu savo mintis, toliau sėdėsiu pusnuogė lietuje, silpsiu ir pamažu leisiu mane pasiglemžti kiekvienam sutiktam. Negaliu jausti nė menkiausio malonumo nė su vienu iš jų. Viskas priveda prie dar didesnio bukumo ir užsidarymo. Aš bijau kitų, jų prisilietimų, saldžių bučinių, ne to aš noriu, viskas perdaug dirbtina. Viskas akimirksniu apkarsta ir veda prie pamišėliško krizenimo. Viskas netikra.
Jaučiuosi išsunkta.

ladies ant gentlemens, i wanna kill myself

im dying inside.
im bleeding again
i try to hide all my deepest feelings
when you know that your friends are shhitting with u
when everything sucks
tiesiog blet ngl uzpiso krw
noriu pripist krw iki black outinsiu nachui.

šlapia, sudriskus striukė. nuvalkioti konversai ir girta galva. lakstai vakarais po šlapią orą, uodi lietaus kvapą, dairaisi į šalis. pamišimas. rankos nevalingai graibo telefoną. tikisi nieko. visiškai nieko. sustoji ant takelio, širdis nerimastingai virpa iš baimės jog maišaisi kažkam kelyje. pakeli akis į dangų , nevalingas kvatojimas perskrodžia lašų birbinimą į fakin palanges. o tavo akys tokios tuščios ir viskas taip dirbtina, ir tik tai kelia tą supistą norą žvengt iš nuostabaus oro, nusiimt kapišoną ir pakelt akis į viršų. nu tiksliau visą galvą, nes supistas lietus maloniai nuplauna durnas ašaras ir tyras oras priverčia kosėt prarūkytus plaučius, iškosėjus kažkokią plaučių dalį nuspjauni ją ant tako ir apsidairius lyg niekur nieko nueini tolyn. likus fakin penkiom minutėm iki parduotuvės uždarymo nusispirkai supistai brangaus alaus ir nusigėrus atpisai sau protą šūdinam barake kuris tave verčia vemt. bet žiaugčiojimas baigiasi dar viena iškosėta plaučių dalim ir tavo rankomis laksto ašmenys, nes labai linksma, nes pramoga gera, gi visiem reikia supistų pomėgių ar ten kokių hobių. toliau geri savo sumyžtai brangų alų ir prisimeni tą fun momentą kai šokai supistą valsą kažkokiam sušiktam brome su kažkokiu fakin čiuvu kurį nachui taip įsikliopinai kad negali pamiršt krw ir daužei sienas savo šūdinais krumpiais mėgaudamasi skausmu kurį kėlė bomžų apmyžtos sienos.
bet kad blet nachui pati bomžas tai kurva nesupranti ane nachui. ir toliau krw perki supistai brangų alų nes nachui išlepus kažkokia ir tau kitas neskanus nes mėgsti tik tą fakin volfo flandrijos pintą nes gi jo blet skonis kaip supistų sumindžiotų gėlyčių kurios vemt verčia. ir blet tu ir taip nachui girta tai tau pochui vapšie ant tų centų paskutinių kuriuos nachui išmyši už pusvalandžio ir blet ir šiaip viskas nachui.  ir nustok blet kūrva tu man pasakot kiek krw mylėjai ar nemylėjai nes blet nusišikt (labai smirdančiai) ant visko nes  nx nieko nejauti ir krč gyvenimas supistas ir nori nusižudyt krw. ne veltui tuos supistus plaučius baigi nx iškosėt ir nesigydai nes nx tau tik pinigų ir gert reikia gyvenime krw ir bbd ant visų jausmų ir kito šūdo kuris tik kentėt šūdinus neaiškumus verčia.
nachui krč viską.

dūmais apgaubtais vaikais

Kodėl aš rūkau?
Nes tada išeinu į gryną orą.
Nes susitinku su draugais.
Nes toks mano bendravimo būdas.
Nes pripratau save nuodyt.
Nes mano organizmas to reikalauja.
Nes psichologiškai pripratau prie to.
Nes manau kad tai kieta.
Nes jeigu visi tai ir aš.|
Nes bijau būt palikta viena jeigu neišeisiu su visais.
O išėjus kodėl gi neparūkyt?
Vieną cigaretę,
antrą,
trečią,
ketvirtą
nes vystosi pokalbis,
nes esi kažkuo užimtas
nes traukdamas dūmą gali pagalvot ką atsakyt kitam
nes svaigina
nes perdaug tai romantizuoju

ir aš noriu mest rūkyt.
nes tai pakenkė mano kvėpavimui.
nes gaivaus oro gūsis plaučiuose man patinka labiau nei prakeikti tabako dūmai
nes man nuo to svaigsta galva ir jaučiuosi mieguista
nes nebenoriu daugiau primetinėt kažko kuo nesu ir taip naikint savo sveikatos.
nes ir taip galiu išeit su visais, pasėdėt ir pabendraut,
nes tai nėra taip gražu kaip atrodo.

Įkvėpti oro. Įtraukti dūmų. Lėtai, besigardžiuodamai traukti nikotiną į plaučius.
Hadia...Hadia...Hadia...
Kadaise kunigas Sebastijanas mane globojo. Akys apsibliausė užplūdus prisiminimams Nikotinas.. Kadaise aš juo pasitikėjau. Su juo užaugau.

-Dar iki šiol pamenu tas saulėtas vasaros dienas, - vėl įtraukiau dūmų.- kuomet vos tik pabudusi ryte bėgdavau į kiemą, skindavau pievų gėles ir uosdavau jų nuostabų aromatą, kuomet rėkėm ant tvarto arklių su Mantu ir aptalžėm juos pagaliais, o paskui, mokėmės jodinėti, ir drįsome stebėtis, kodėl jie neklausė. Pamenu, kaip vieną vakarą išėjau į darželį prisiskinti rozmarinų ir atradau mėtas. Nuskynusi lapelius tryniau juos į pirštus, vieną į kitą, kitoje rankoje laikiau rozmarinus, kvapai svaigino. Viskas buvo taip tyra ir nekalta, taip šviesu, taip ramu. Niekad nežinojau, ką reiškia bijoti, nežinojau, ką reiškia norėti pabėgt, ką reiškia skausmas, tikras, sielos gelmes siekiantis skausmas. Daugiausia ką teko patirti buvo nubrozdinti keliai nukritus ant akmenimis grįsto kelio.

<...>

-Bet mieloji, tavo akis aptemdė tai, ko negalėjai suvokti, - jis paėmė mano ranką. Kūnu perėjo šiurpas, norėjau atsitraukti, bet nedrįsau.
-Prašau, - tyliai sušnabždėjau nuleidusi akis, jaučiau gerklėje besikaupiantį gumulą, nenorėjau verkti čia, prie jo, norėjau pasirodyti stipri, bet negalėjau to sulaikyti.
Ištraukusi ranką iš josios, nusišluosčiau ašaras ir nusisukau.
-Aš privalau išeiti.
-To nebus, - jo balso tonas tapo griežtas ir šaltas.
-Aš bijau, nenoriu, - užsimerkiau,- bijau- tyliai pakartojusi sukryžiavau rankas ant krūtinės.
-Skausmas yra laikinas dalykas, - jis atvėrė kambario duris ir paragino mane užeiti.
Noras apsisukti ir bėgti tapo sunkiai pakeliamas ir tai dar labiau gniuždė. Rankos pradėjo drebėti.

-Prisėsk, karalius tuoj ateis,- jis stūmtelėjo mane sofos link ir apsisukęs pasišalino.
Karalius...koks juokingas žmogaus išaukštinimas, juokinga yra kažką taip aklai garbinti nežinant jo visos istorijos.
Staiga durys sugirgždėjo. Pro jas įžengė aukštas, šviesių, ilgų plaukų vyras, vilkėjo kiek laisvesniais juodais drabužiais. Atrodė visiškai atsipalaidavęs. Ir visai ne kaip karalius. Pradėjau savęs klausinėti, ar man tikrai yra ko bijoti.
-Tavo atsiradimas čia buvo gana skubotas, - šaltas ir kiek šiurkštokas balsas pasiekė mano ausis.- nesupažindinta su paskirtimi, pilna klausimų ir pagrįstų baimių.
Tai dabar aš esu čia kažkokia paskirtim.
-Manau, kad mano atsiradimas čia yra klaida, - prabilau kiek prikimusiu balsu.
-Nepertraukinėk manęs! - jis suriko.
Užsimerkiau, troškau pabusti iš sapno.

<...>

Viktoras buvo taip arti. Hadia jautė jo kvėpavimą ant savo skruostų. Jautė kaistantį kūną. Kartu ir bijojo, bet kartu ir nepaprastai troško. Papurtė galvą pagavusi tą mintį. Ji negalėjo pasiduoti. Tai būtų neteisinga. Jis negali laimėt ir įrodyt savo tiesos kuri yra netikra.
-Atsipalaiduok, - sušnabždėjo,- ne taip skaudės…
Šie žodžiai privertė merginą dar labiau įsitempti, dar daugiau bijoti to kas bus. Ko tikėtis ji nežinojo, ar Viktoras dabar ją išprievartaus, ar tik labai grubiai erzina.
Uždėjęs plaštaką merginai ant nugaros vyras ją prisitraukė prie savęs, priglaudė savo lūpas prie jos kaklo prieš tai sukikendamas iš jos išgąsčio.
-Na, tuomet pakentėsi,- kitą ranką uždėjęs ant šlaunies nuslydo kirkšnies link, lūpomis slydo krūtinės link, tada vėl grįžo prie kaklo.
Riksmas nuaidėjo per visą kolidorių. Staigiai ištraukęs ją iš merginos makšties uždengė jai burną ir trumpam atsitraukė. Viktoro lūpos buvo kruvinos, smakru varvėjo kraujo lašai.
-Argi nesakiau, kad verčiau atsipalaiduotum? -pamišėliškai nusišypsojęs vėl suleido dantis jai į kaklą ir godžiai siurbė kraują.

Hadia niekad nesitikėjo susidurti su tokiu pasauliu. Visa tikrovė griuvo į šipulius.