ir einu aš per sniegą. lėtai dėlioju kojas, žvelgiu į tą tyrą blizgesį. ar man vaidenasi? turbūt. aš matau, kaip žirgas risnoja, gyvenimas, lyg nupūsti pienės pūkai. Ašarom suvilgyti užtiesalai. Pasiilgau skausmo. Drąsiai tai sakau, nes pergyvenau tai ir žinau ką tai duoda. Tai leidžia pasijusti gyvai. Leidžia susidurti su šitą paniekinta realybe. Pati ją tokią susikūriau ir dabar žvelgiu, ir bėgu, ir klumpu, ir šaukiu į tolius.
Brendis tekėjo gerkle, pamažu apšildė visą kūną. Kojos atsisakė dėliotis įprastu ritmu. Aš žengiau į tamsą. Su cigarečių pakeliu. Žvelgiau į žvaigždes ir sau tyliai rėkiau. Dainavau. Kalbėjau su tavim. Tu man paskambinai. Ir aš vėl svajojau. Vėl bandžiau sugalvoti patį geriausią ir priimtiniausią scenarijų. Jeigu būčiau su tavimi. Kaip stipriai tave mylėčiau? Kiek ilgai išbūčiau neįskaudinus?
Aš kaip vėjo taršomas medis. Stoviu vienoj vietoj, bet šakos laksto į šalis. Nuo vieno lūpų prie kito. Tu nė neįsivaizduoji kaip labai man sunku išsėdėti vienoje vietoje. Gyvenime nerandu pastovumo. Jaukiu visą ir skandinu save. Pati klampinu į purvą ir pati jame, savo noru, leidžiuosi skandinama. Pavargstu taip gyvent.
pavargau taip gyvent.
(nenoriu)(gyvent)
