Tada kai išėjau į lauką stebėti žvaigždžių aš džiaugiausi. Mačiau jų nepaprastai daug, nepaprastai nuostabių, žibančių toliuose, laimės pumpurėlių. Tiek daug juokiausi ir tiek daug ilgėjausi. Tiek daug mačiau ir mąsčiau, tiek daug save raminau, sakiau, kad man nešalta, sakiau, kad viskas puiku. Viskas puiku. Buvo.
Ir dabar viskas kur kas geriau, nes gražios iliuzijos sudužo ir suraižė plaučius savo duženom, nes kraują šluosčiau nuo rankų ir nuo kojų, nes kraujavau ir springau, bandžiau, taip pamišėliškai, iš visų jėgų, bandžiau įkvėpti. Bet kad ir kiek dėjau pastangų - viską vainikuodavo tik duslus kosulys ir skaudanti gerklė, plaučiai, kurie rodos tuoj išlips lauk per gerklę ir šleptelės ant Laisvės Alėjos naujo grindinio. Tą akimirką negalėjau pažiūrėt į žvaigždes, neprisiverčiau pakelt savo akių, negalėjau apskritai žiūrėt į tave, arba į laiptus, arba į medžius, kuriuo nesenai te pradėję ruduoti, negalėjau kvėpuot, staiga aplinka prarado savo grožį. Nes nieko nesupratau. Nes jaučiausi mirus, akimirkai, išnykus iš šio pasaulio, pamiršus kas esu, suabejojus savo egzistencija. Savo bjauria, niekinga, kruvina egzistencija, savo beprotybės pasauliu. Ir liko tiek daug klausimų, tiek daug neatsakytų, nepasakytų, neištartų žodžių, tiek daug kalbėt, kalbėt kalbėt ir dar daugiau kalbėt, noriu rėkt, ir daužyt tau į krūtinę, noriu atsiremt į sieną ir nuvirst kartu su ja, noriu pajust tą laisvę, noriu persidažyt plaukus, noriu rėkt, nueit į miškus ir rėkt visa gerkle, noriu suklupt ant žemės ir kūkčiot kaip mažas vaikas, noriu nebūt sau leidus jaustis laiminga. Norėčiau, jog tada būčiau supratusi jog privalau būt atsargesnė. Bet aš visiškai atitrūkau nuo realybės pajutusi tą šilumą, pajutusi tai ką vadinau laime.

Užgesink cigaretę. Jai į ranką. Pajausk tą karštį ir šaltį vienu metu.Žinau, kaip nori atsitraukt, pabėgt, apsimest, kad nieko nebuvo, bet randas vis tiek liks. Šiltą rudens vakarą išėjusi į balkoną su žalios arbatos puodeliu vėl paklaikusiu žvilgsniu dairysiesi po laukus, kažko ieškos tos apsibliausiusios mėlynos akys, kažko tikėsis ir kažko lauks.<...> Kaip į smegduobę įkritus, kuo daugiau judėsi, tuo daugiau klimpsi. Nesakau, kad apskritai nejudėti būtų gera idėja. Tada tikriausiai apskritai išnyktum, bet to aš nenoriu.Pykstu ant tavęs, jog esi tokia išprotėjusi. Ar būtų paprasčiau, jeigu paėmusi už rankos vesčiau šiuo gyvenimo keliu? Ar nori pamatyti gyvenimo grožį, visą žavesį? Prašau, nustok purtyti savo susivėlusią galvą ir atsakyk man. Net jeigu pragaro šunys draskytų tavo riebalais apaugusį kūną, tu kentėtum ir užsispyrusi kartotum, kad ne. Niekad nesuprasiu, kodėl esi tokia užsispyrusi ir kvaila. Pykau ir pyksiu ant tavęs. Bet mylėsiu, visa širdimi mylėsiu, net tada, kai paėmusi peilį raižysi savo baltutę odą, aš tave taip stipriai mylėsiu. Nekęsiu tavęs, bet kartu ir mylėsiu, rėksiu ant tavęs, nes įsikniaubusi man į krūtinę purvinsi mane savo krauju ir ašaromis. Bet mylėsiu, net jeigu vieną dieną norėsiu nužudyt ir nekęsiu, žinok, kad ateis diena, kada vėl mylėsiu, kad viskas laikina, kad viskas praeis.

Ir vėl išauš graži, apsiniaukus diena.