the same things happening to me all the time, even in my dreams

Tu visada, tomis viską besistengiančiomis suprasti akimis stebėjai aplinką. Kiekvienas žmogaus sprendimas, nesvarbu klaidingas ar ne, tau atrodė savotiškai įdomus, keistas, visad klausinėjai savęs, kodėl jie mąsto taip ,o ne kitaip, analizavai situacijas, bet niekada nesimokei iš jų. Mokeisi tik iš savo klaidų, arba kartais ir ne. Bet kažkodėl pamažu lioveisi tai dariusi. Kuo toliau tuo mažiau kalbi apie tai kaip jautiesi, nesakai ko nori pusryčiams, neprašai kubelio rudojo cukraus į juodą rytinę kavą. Nebesuprantu, kodėl lioveisi piešti, metei knygų skaitymą ir nebepakeli akių į žvaigždes. Toks jausmas, kad tame praradai visą prasmę. Tu nustojai valgyti pusryčius, pastoviai kalbi apie tai, ir tik apie tai - numest svorio, numest svorio, numest svorio, bent kažkam patikt.... Visiška banalybė. Tavo galvoje sukasi be proto daug nuostabių minčių, kiekvieną vakarą užmiegi su jomis, kartais net šypteli apkabinusi meškėną jam į uodegą. Sesės meilė suteikia tiek daug priežasčių šypsotis. Tavyje kovoja tiek daug keistų minčių kurios maišosi su gyvenimo prasmės ieškojimu, norėjimu tobulėti ir noru pakilti. Bet ir toliau nevalgai pusryčių, nes nuo jų tave pykina, nes negali galvoti apie maistą niūriais žiemos rytais, kuomet pakilusi iš lovos te sugebi ištiesti ranką kavos puodelio link, mesti ilgesingą žvilgsnį į minkštą pagalvę kurioje galėtum padėti savo galvą ir išnykti. Toliau save kankini ilgesingomis mintimis. Tik jose neliko konkretumo, neliko vaizdo, ištrynei jį iš galvos, liko tik pyktis. Paprasčiausiai nori šilumos, būti apglėbtai, pasijaust gležnai, pajaust rūpestį ir šilumą. Tik tu toliau eini takeliu iki stotelės ir juokiesi iš kasdienių banalybių, bijai išsidrėbti ant ledo, bet kuo toliau tuo drąsiau dėlioji žingsnius.
Tąnakt sapnavai tokį menkutį fragmentą jo veido, to prisiminimo, bet viską pakeitė tylus rūkas, scena pasikeitė, rūkei cigaretę balkone, su žmonėm kuriuos matei gal kartą savo gyvenime, juokeisi, viskas taip faina. Staiga visi išėjo, liko tik vienas, naujai pažintas veidas. Kreiva šypsena papuošė tavo veidą. Išeik, visi išeina. Sušnabždėjai ir nusisukai laukdama durų trinktelėjimo. Rankos apsivijusios liemeny , šiltas skruostas palietė tavo ausį, skruostą. Išpūtusi dūmus sunkiai nurijai gumulą. Nuriedėjo karštos, karčios ašaros. Tada tu pabudai. Ir jis išėjo. Todėl tu gyveni toliau, todėl tu stumiesi, nors ir slidinėji ant ledo, nors viskas rodos griūna. Nes daugiau nebeturi vizijos kur ir kas nuves. Nes bijai. Labai bijai.

just let me die already please. its enought.

she's so dead, oh dear...

Tada kai išėjau į lauką stebėti žvaigždžių aš džiaugiausi. Mačiau jų nepaprastai daug, nepaprastai nuostabių, žibančių toliuose, laimės pumpurėlių. Tiek daug juokiausi ir tiek daug ilgėjausi. Tiek daug mačiau ir mąsčiau, tiek daug save raminau, sakiau, kad man nešalta, sakiau, kad viskas puiku. Viskas puiku. Buvo.
Ir dabar viskas kur kas geriau, nes gražios iliuzijos sudužo ir suraižė plaučius savo duženom, nes kraują šluosčiau nuo rankų ir nuo kojų, nes kraujavau ir springau, bandžiau, taip pamišėliškai, iš visų jėgų, bandžiau įkvėpti. Bet kad ir kiek dėjau pastangų - viską vainikuodavo tik duslus kosulys ir skaudanti gerklė, plaučiai, kurie rodos tuoj išlips lauk per gerklę ir šleptelės ant Laisvės Alėjos naujo grindinio. Tą akimirką negalėjau pažiūrėt į žvaigždes, neprisiverčiau pakelt savo akių, negalėjau apskritai žiūrėt į tave, arba į laiptus, arba į medžius, kuriuo nesenai te pradėję ruduoti, negalėjau kvėpuot, staiga aplinka prarado savo grožį. Nes nieko nesupratau. Nes jaučiausi mirus, akimirkai, išnykus iš šio pasaulio, pamiršus kas esu, suabejojus savo egzistencija. Savo bjauria, niekinga, kruvina egzistencija, savo beprotybės pasauliu. Ir liko tiek daug klausimų, tiek daug neatsakytų, nepasakytų, neištartų žodžių, tiek daug kalbėt, kalbėt kalbėt ir dar daugiau kalbėt, noriu rėkt, ir daužyt tau į krūtinę, noriu atsiremt į sieną ir nuvirst kartu su ja, noriu pajust tą laisvę, noriu persidažyt plaukus, noriu rėkt, nueit į miškus ir rėkt visa gerkle, noriu suklupt ant žemės ir kūkčiot kaip mažas vaikas, noriu nebūt sau leidus jaustis laiminga. Norėčiau, jog tada būčiau supratusi jog privalau būt atsargesnė. Bet aš visiškai atitrūkau nuo realybės pajutusi tą šilumą, pajutusi tai ką vadinau laime.

Užgesink cigaretę. Jai į ranką. Pajausk tą karštį ir šaltį vienu metu.Žinau, kaip nori atsitraukt, pabėgt, apsimest, kad nieko nebuvo, bet randas vis tiek liks. Šiltą rudens vakarą išėjusi į balkoną su žalios arbatos puodeliu vėl paklaikusiu žvilgsniu dairysiesi po laukus, kažko ieškos tos apsibliausiusios mėlynos akys, kažko tikėsis ir kažko lauks.<...> Kaip į smegduobę įkritus, kuo daugiau judėsi, tuo daugiau klimpsi. Nesakau, kad apskritai nejudėti būtų gera idėja. Tada tikriausiai apskritai išnyktum, bet to aš nenoriu.Pykstu ant tavęs, jog esi tokia išprotėjusi. Ar būtų paprasčiau, jeigu paėmusi už rankos vesčiau šiuo gyvenimo keliu? Ar nori pamatyti gyvenimo grožį, visą žavesį? Prašau, nustok purtyti savo susivėlusią galvą ir atsakyk man. Net jeigu pragaro šunys draskytų tavo riebalais apaugusį kūną, tu kentėtum ir užsispyrusi kartotum, kad ne. Niekad nesuprasiu, kodėl esi tokia užsispyrusi ir kvaila. Pykau ir pyksiu ant tavęs. Bet mylėsiu, visa širdimi mylėsiu, net tada, kai paėmusi peilį raižysi savo baltutę odą, aš tave taip stipriai mylėsiu. Nekęsiu tavęs, bet kartu ir mylėsiu, rėksiu ant tavęs, nes įsikniaubusi man į krūtinę purvinsi mane savo krauju ir ašaromis. Bet mylėsiu, net jeigu vieną dieną norėsiu nužudyt ir nekęsiu, žinok, kad ateis diena, kada vėl mylėsiu, kad viskas laikina, kad viskas praeis.

Ir vėl išauš graži, apsiniaukus diena.

Kodėl tiek daug neatsakytų klausimų? Kodėl tiek daug užduotų? ir kiekvieną dieną po krūvą naujų, rėškučiomis semti galima. Kodėl taip liūdna ir kartu taip malonu? Kodėl tai teikia tiek daug laimės ir taip ramina? Kodėl taip liūdna išvažiuot.
Ir ji sėdi autobuse. Vėl pasilikus viena su savo mintimis, vėl žvelgia į medžius, į kelią, į tolius. Visai nedaug. Visai netoli. Tik porai dienų. Įkvėpt kaimo, įkvėpt ramybės, pabėgt nuo miesto šurmulio. Pabėgt nuo žmonių. Ne nuo visų norisi bėgti. Bet tenka. Kitaip neišeina. Ir tada pasidaro vėl liūdna.
Realiai aš pavargau overthinkint. Stengiuosi leistis nešama gyvenimo upės, nežalot savo baltų, netolygiai vietomis nudegusių rankų, tiesiog pasiduot. Kaip bus - taip. Kas bus - tebūnie. Bus liūdna, bus ašarų. Bus linksma, bus juoko, bus pykčių. Tebūnie. Jeigu to reikia. Nuovargis iškankino. Alkoholis padarė savo. Davai siekiam rekordo. Taip ir laukiu kada grįšiu alytun, nusipirksiu du raudono, pusiau sauso vyno butelius  ir žiūrėsiu į dangų.
Viena
Pabėgus
apsupta stingdančio šalčio ir drėgmės.
Ar ne to aš norėjau? Ne to aš noriu?
Kodėl aš nebesuprantu ko noriu. Kodėl dalykai. Kodėl tiek daug sapnuoju. Kodėl tiek daug galvoju.
Nusiramink. Reikia ramybės.
Gal tai ir į gerą.

Ir kai snaigės iškris,
ant saulės įkaitintų skruostų
Širdis susvils
Ir rankos vėl lies tavo skruostą.

šnabždėk man.

nebeliūdink, vasara, melsvų akių. Gaubtą uždėk ir paslėpk. Nerėk, prašau, pernelyg daug garsų. Leisk pasislėpt. Sąžinės, skausmo, nuoskaudų likimo. Nematau šviesos, nėra tamsos. Kvėpavimas netolygus.
baugu
Šalta ir graudu. Tu išėjai. Ir jis išėjo. Visi palieka, visi išeina. Kartoju. Neskaudu, tik skausmas, prarado prasmę, kaip ir viskas gyvenime. Tylos reikalauju, šaukiu į tolius, lūpos nepravertos. Išsipešioję, plaukai. Akys užmerktos.
miegok nes baugu
nekartok man, jog viskas pasikeis, žinau, kad pasikeis, ateis nauja diena, ir vėl kvėpavimas maišysis su dūmais. Ir vėl išskrisiu su pakilusiu balandžiu. Skauda. Labai skauda. Nepaprastai skauda. Bet niekam to nesakiau. Nes skauda kalbėt. Nes labai blogai. Taip nepaprastai blogai jog trečiadienio laukiu kaip išganymo.
išgerk
imk tabletę. išgerk ir pranyk. trumpam. atsikvošėk. kodėl viskas sukasi? man negera. Man bloga. bloga nuo ašarų kurias sulaikau savyje, bloga nes neleidžiu išsiverkt.
verk
nemoku
negaliu, kažkas stabdo, neleidžia. Smegenys nedirba įprastu ritmu.
man bloga.
prašau pasiimk mane. daugiau nenoriu. pavargau. skauda, raižo, žaloja, pančioja, neleidžia skrist. kodėl jūs esat. kodėl suvaržymai. kodėl taip prisirišus. kodėl neleidžiu sau išskrist. kodėl nepykstat ant manęs? aš taip nepaprastai pavargau negyvent.

oh. liaukis tu maža kvaila mergaite. nustok bėgiot paskui juos ir bandyt save priverst kažką pajust. Tu nieko nejauti jau labai labai senai. Taip senai, jog sunku prisimint ar kažkada kitaip išties buvo.

o žmogau.. kodėl aš taip dažnai tave sapnuoju..

nupirk man viskio

Ji išėjo į lietų. Miesto šurmulys, tamsa, tik kažkur tolimais žibantys gatvės žibintai. Kelias. Kauno gatvės. Išsikišę plytelės ir duobės, balos. Akimirką pamaniau jog jai šalta. Pirštais perbraukiau per šiurkščius plaukus kuriuos sulipino lietus, išskyriau sruogas. Ar tau šalta? Pirštai drebėjo. Nešalta, atsakė ji ir nusišypsojo savo šiek tiek kreiva šypsena. Ji užsimerkė. Giliai įkvėpė gaivaus vakaro oro, po lietaus visad palieka savotiškas kvapas. Savotiškai malonus. Ji laukė. Stebėjo pravažiuojančias mašinas, žibintus, žmones. Pora girtų marozų praėję nusispjovė, vienas išsišiepė iki ausų, draugiškai keikdamiesi nuėjo tolyn. Ar jie kelia problemų? Taip, savo egzistencija. Mačiau kaip tavo pirštai nuslydo į striukės kišenę. Kaip ištraukė juodą Winstono pakelį. Tu drebėjai. Mačiau, jog tau šalta. Bet ir toliau užsispyrus teigei priešingai.Pykau jog neapsirengei šilčiau, jog neužsimovei pirštinių ir nenorėjai užsisagstyti. Atvėrusi pakelį išsitraukei cigaretę ir pakėlei ją prie lūpų. Ugnis. Malonų vakaro orą pakeitė nikotinas. Traukei dūmus į plaučius, akys kažko ieškojo klaidžiodamos po gatvę, pagaudamos praeinančiųjų veidus. Nikotinas. Jautei kaip palengva apgaubia migla. Minia žmonių tavęs daugiau nebaugina. Tai mane stebina. "Mieloji, keitiesi, į gerą, didžiuojuosi tavimi" .Ji nesikeitė. Ji išmoko apsimetinėt. Bet nutylėjau tai, leidau kitiems džiaugtis, neišdaviau jos, nemanau, jog ji būtų norėjusi kad kiti tai žinotų. "Pasiilgau žiemos, ir snaigių, ir šalčio" Mano ausis pasiekė tavo balsas. Aš irgi to ilgėjausi. Bet šiuo metu ne tai nedavė man ramybės. Paėmusi už rankos nuvedžiau prie baro. Alaus. Truputį apsinešt, atsivert pasauliui. Norėjau dar labiau tave pažinti, norėjau kad papasakotum, kad kalbėtum ir šoktum. Užteko poros gurkšnių jog tavo veide atsirastų šypsena. Kad ir dirbtinė..tebūnie. Viduje buvo karšta. Tu šokai, stebėjau tai iš šalies ir džiaugiausi jog nestovi susisukusi kamputyje. Išgėrusi alų išbėgai į balkoną. Susipažinai su žmonėm, juokeisi ir šypsojaisi, kalbėjai ir šokai. Vėl traukei nuodus į plaučius, bet tau nė motais. Tave pagavo sūkurys, klaidino ,nešiojo po patalpas, žodžiai patys liejosi vienas po kito. Kalbėjai. Bet nieko nepasakei. Tai mane nuliūdino. Kodėl tu nesugebėjai nulaikyti liežuvio už dantų? Kodėl pasakojai ir pasakojaisi, kodėl tyliai verkei kamputyje o vėliau nusipirkus dar vieną alaus šokai iki nukritimo? Mačiau kaip pabudai gavusi iš alkūnės į krūtinę. Ar to tau reikia? Skausmo? Kad jaustum? Kad galėtum matyt? Mačiau jog tavyje verda milijonai jausmų ir emocijų, jog nerandi sau vietos ir mielai išnyktum dabar pat..čia pat, šiuo metu. Svaiginaisi ir svaiginai, sukaisi, nuo veido nedingo šypsena. Tu ir vėl rūkei. Dabar jau viena. Trumpom rankovėm, apnuogintais pečiais stovėjai lietuje ir žvelgei į dangų, pūtei dūmus ir jautei stingdantį šaltį kuris pamažu apėmė pirštus, vėliau ir rankas, šiurpuliukai bėgo per kūną, viduje tu degei. Euforija. Muzika. Kojos mušė ritmą, niūniavai. Ir tada atsirado Ji. Ji išklausė tave, tavo istoriją, ji suprato ir nenorėjo tavęs palikti vienos vidury nakties, bet jai reikėjo eiti. Ir tu vėl likai viena su savo mintimis. Vėl traukei dūmus ir stebėjai praeinančius žmones, pravažiuojančias mašinas. Mąstei kaip sugebėjai taip lengvai sugriauti savo gyvenimą. Kaip po galais suknisai viską be menkiausio gailesčio, atstūmei visus o paskui pasinėrei į visus svaigalų liūnus. Kam taip elgeisi. Pykau ant tavęs, kvailė paskutinė, rėkiau, mušiau, o vėliau supjausčiau pirštus ir riešus, šlaunis ir pilvą. Išpjoviau tą dirbtinę šypseną ir blizgančias akutes. Neapsimetinėk, meldžiau rankose spausdama ašmenis. Gana apsimetinėt, nebūk kvaila, liaukis,mesk tai -  rėkiau vis garsiau darkydama kojas. Piešiau krauju, juokiausi lyg išprotėjus. Jeigu taip ir toliau.. pražudysi save mieloji. Nebematysi šviesos, apaksi ir išnyksi. Bet ar ne to tu nori? Ne to visą gyvenimą troškai? Mylėk save, po galais, suvok, matyk ir nustok apsimetinėt. Mieloji, prašau, liaukis. Skauda. Tau šalta. Man irgi vėsu.

I have my psychologist poor me drink
My head is clouded so it's plain to see
We'll work things out, the bottle and me

ir vėl? IR VĖL? TIKRAI? ARE YOU FUCKIN KIDDING ME? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl? vėl?
shut up
nafik vėl..
išplėšk vidurius ir sušerk šunim, paskandink, nudėk. Išimk žarnas, leisk sukirmyt. Neleisk slėptis. Nenoriu pražūt. Kiek galima.

atrodo kartais reikėtų parašyt kažką gražaus. eik jau, nejau tavo gyvenime nebūna gražių akimirkų?. bet neturiu ką. kažkaip šalta. nejauku ir baisu toliau egzistuot.
iš dalies malonu vėl matyt kraują. iš dalies nepaprastai skaudu. daužyt sienas pakol karštas vanduo bėga iš dušo galvutės. Nuplaut tuos raudonus lašus.
sulauksiu naujos dienos ir vėl eisiu, bandysiu būt. kaip beprasmiška tai bebūtų. atrodo visiškai nenaudinga, neverta, kam dėt pastangas. nežinau. nerandu tikslo. nenoriu rytais atmerkt akių. pranykt nebent.

ir einu aš per sniegą. lėtai dėlioju kojas, žvelgiu į tą tyrą blizgesį. ar man vaidenasi? turbūt. aš matau, kaip žirgas risnoja, gyvenimas, lyg nupūsti pienės pūkai. Ašarom suvilgyti užtiesalai. Pasiilgau skausmo. Drąsiai tai sakau, nes pergyvenau tai ir žinau ką tai duoda. Tai leidžia pasijusti gyvai. Leidžia susidurti su šitą paniekinta realybe. Pati ją tokią susikūriau ir dabar žvelgiu, ir bėgu, ir klumpu, ir šaukiu į tolius. 

Brendis tekėjo gerkle, pamažu apšildė visą kūną. Kojos atsisakė dėliotis įprastu ritmu. Aš žengiau į tamsą. Su cigarečių pakeliu. Žvelgiau į žvaigždes ir sau tyliai rėkiau. Dainavau. Kalbėjau su tavim. Tu man paskambinai. Ir aš vėl svajojau. Vėl bandžiau sugalvoti patį geriausią ir priimtiniausią scenarijų. Jeigu būčiau su tavimi. Kaip stipriai tave mylėčiau? Kiek ilgai išbūčiau neįskaudinus?

Aš kaip vėjo taršomas medis. Stoviu vienoj vietoj, bet šakos laksto į šalis. Nuo vieno lūpų prie kito. Tu nė neįsivaizduoji kaip labai man sunku išsėdėti vienoje vietoje. Gyvenime nerandu pastovumo. Jaukiu visą ir skandinu save. Pati klampinu į purvą ir pati jame, savo noru, leidžiuosi skandinama. Pavargstu taip gyvent.

pavargau taip gyvent.

(nenoriu)(gyvent)

idontunderstand