“Žinot, kokia yra didžiausia mūsų klaida? Kad nepasakome žmonėms, ką jiems jaučiame tada kada galime.
Nieks nėra užtikrintas dėl rytojaus, nieks nežino kiek jam dar liko.
O mes pasirenkame tylėti, velniai žino kodėl, ir taip rizikuojam, kad mūsų jausmai nebus išgirsti.”

—	V., (120/365)

Last night I dreamt
That somebody loved me
No hope no harm
Just another false alarm
Last night I felt
Real arms around me

Labas rytas, gal arbatos? Paženklinti žmonės išganymo nematę

 

“Tave vėl erzina bereikalingos detalės? O, aš tų atsitiktinių daiktų griebiuos kaip skęstantis šiaudo. Tai, kad juos regiu, man yra mano pačios egzistavimo įrodymas - nesijuok. Kartais aš mėgaujuos jais. Net jei tai būna ant šaligatvio numestas skardinis limonado dangtelis dantytais kraštais ar keiksmažodžiais išraižyta troleibuso sėdynė. Nuostabu, kai galima gelbėtis, įtikinėt save buvimu, pasaulio realumu, žvilgsniu griebiantis gražių daiktų ar juos liečiant pirštų galiukais.”

—

Jurga Ivanauskaitė ,,Mėnulio vaikai"

Būtent šią akimirką sėdžiu susinepatoginus.Ta prasme aš suprantu, kad alkoholis nėra gerai, bet kodėl tas supratimas kažkur dingsta atėjus progai išgert. Kodėl pasidaro taip linksma, ir tas noras užglaistyt visą šūdą galvoj , ir viskas taip susipina. Ir taip gera užmiršt tai , kas įsisenėję , kas pūva taip giliai, kas verčia jaustis negyva.
Šią akimirką fone skamba Led Zeppelin - Stairway to Heaven, o mano skrandis prikimštas saldumynų, nes aš truputėlį graužiuosi. Ne, ne dėl to ką padariau, bet dėl to, ko nepadariau. Dėl to, kad vis tiek sugebėjau parodyt kokia aš šalta ir kaip vengiu žmonių bei artumo.
Bet bendrai paėmus aš dievinu festivalius, dievinu keliones, myliu sutiktus žmones (net jeigu daugumos neprisiminsiu kitais metais), myliu kratymąsi autobusais, net jeigu reikia važiuot tris valandas iki Vilniaus stovint jame. Nes viskas, net ir menkiausia kelionė į kokį nors šimtą kartų aplankytą muziejų man kelia geras emocijas ir verčia pavargti, pamatyti, jausti jog aš dar kažką veikiu. Tiek laiko uždaryta šiame užmiesty, tiek laiko nematau žmonių, nesusitinku su draugais, jog išgirdus apie kokią nors kelionę/susitikimą iškart užsidegu kaip spirgis.
Bet štai aš vėl čia. Sėdžiu savo kambary, maigau kompiuterio klaviatūros klavišus, geriu žalią arbatą ir mąstau apie gyvenimą. Apie visas tas negeroves kurios gula ant pečių, kurias pati sau užkraunu. Norėčiau kažką pakeist, bet neįsivaizduoju ką. Kažkodėl šventai tikiu, kad išsikrausčius iš šito kaimelio man pagerės, kad aš galėsiu išeit į miestą, matytis su žmonėmis, eiti šen ir ten.
O gal ir toliau liksiu užsidarius.
O gal niekur aš neišsikraustysiu.
Ir nieko nepakeisiu. Viskas bus kaip buvę.

Jaučiuosi apsnūdus ir tuščia, išsekus, neišsimiegojus ir alkana. Šią akimirką groja Gravel - Aš išpjoviau tavo širdį.
Šitas įrašas visiškai beprasmis, kaip ir didžioji dalis mano gyvenimo. Tuščia.
Šalta.
Niūru.
Tumblr yra tikras lobynas:*accidentally starts masturbating*

LIFE BLT

citrina, cinamonas, žalia arbata

“I’ve always been afraid of losing people I love. Sometimes I wonder, is there anyone out there afraid to lose me.” 

Mano langas atidarytas. Vėlu. Šalia skraido šikšnosparniai. Jie tokie gražūs, kažkuo bauginantys, bet tokie mieli, jų judesiai atrodo apgalvoti ir tokie stabilūs. Nestabili psichinė būsena. Kieno? Mano? Šiandien išgėriau arbatos, tik du puodelius, jaučiu deficitą, rytoj privalėsiu išgerti daugiau, DAUG DAUGIAU, žalios, stiprios arbatos. Mažiau ėst.
Žmonės miršta. Išeina. Palieka mus. Jų daugiau nebėra mūsų gyvenime. Nereikia dėl to sielvartauti. Bet manęs niekas negirdi, ar aš save girdžiu? Abejoju. Kartais atrodo, jog kūnas - atskira materija, nepriklausoma nuo mano jausmų, nuo to ką jaučiu ar galvoju. Jis elgiasi vienaip, aš kitaip. Ašaros ritasi skruostais, o mintyse sau kartoju "Tau nereikia apie tai galvot, to nėra". Nėra ir ašarų. Išties... Niekad nenoriu leist sau verkt dėl žmonių kurie išeina. Bet kai kurie palieka gilias žaizdas, ir tada taip savaime gaunasi... Visiškai nenorom. Ir ne, aš nekalbu apie mirusią draugę. Ji pasirinko, ir aš jos pasirinkimą savotiškai gerbiu, tam reikėjo drąsos. Aš kalbu apie žmones kurie pasirinko kelią kuris yra pora šimtų kilometrų nuo manęs. Ir jie žinojo kokį skausmą kelia. Bet aš jų nekaltinu, kiekvienas renkamės tai, kas mums geriau. Aš irgi taip pačiai elgiuosi kaip jie, tik su kitais žmonėmis. Aš tokia pati baisi beširdė mąstanti tik apie save, ir tik apie tai, kas man geriau, visi mes taip sutverti.
Net jeigu šiąnakt nesapnuosiu to, ką noriu sapnuot, tikiu, jog rytoj išliesiu ne vieną prakaito lašą siekdama to, ko niekada neturėjau, tikiu, jog turėsiu valios padaryti tai, kas anksčiau vedė mane mano siekiamų tikslų link nepaprastai greitai. Aš galiu.
Mes visi galim. Ir išties -  nemėgstu rašyti nuosekliai.
Turbūt skausmas yra vienintelis dalykas kurį aš dar sugebu jausti.
Bet ne visiems tai lemta žinoti.