Rašiau seniai. Gal todėl ,kad į viską pradėjau žiūrėt kiek kitaip.. Bet labai LABAI laikinai. Viskas vyksta pernelyg greitai, arba pernelyg lėtai. Sunku susigaudyt savo jausmuose. Sunku suprast ,kas man patinka ,o kas ne. Sudėtinga galvot kaip blogai, ir kaip gerai vienu metu. Praleidau savaitę Panevėžy, ir noriu dar ten sugrįžt. Gal dėl to ,kad tai buvo toks geras atsiplėšimas nuo visko kas mane supo, gal kartu ir todėl ,kad ten aš turėjau su kuo būt, ir dėl ko būt. Savaitė Utenoj buvo apipinta meile ir visišku chillu. Ta savaitė irgi buvo tobula. Bet viskas buvo. Dabar sėdžiu namuose. Su šypsena prisimenu viską ,kas įvyko. Liūdžiu, nes viskas baigėsi. Ir jaučiu kaip pamažu mane apgaubia migla. Ta pati ,su kuria gyvenau paskutinius mokslo metus ir dalį vasaros. Aš vėl būsiu niekas. Vėl viskas plauks pasroviui. Vėl gyvensiu savo mažam pasaulėly ir gersiu arbatą, žiūrėsiu per langą besiklausydama HIM, lauksiu snaigių. Pasiilgau sniego, šiltų vakarų prie židinio ir drabužių persisunkusių vanilės kvapu.
