Kodėl tiek daug neatsakytų klausimų? Kodėl tiek daug užduotų? ir kiekvieną dieną po krūvą naujų, rėškučiomis semti galima. Kodėl taip liūdna ir kartu taip malonu? Kodėl tai teikia tiek daug laimės ir taip ramina? Kodėl taip liūdna išvažiuot.
Ir ji sėdi autobuse. Vėl pasilikus viena su savo mintimis, vėl žvelgia į medžius, į kelią, į tolius. Visai nedaug. Visai netoli. Tik porai dienų. Įkvėpt kaimo, įkvėpt ramybės, pabėgt nuo miesto šurmulio. Pabėgt nuo žmonių. Ne nuo visų norisi bėgti. Bet tenka. Kitaip neišeina. Ir tada pasidaro vėl liūdna.
Realiai aš pavargau overthinkint. Stengiuosi leistis nešama gyvenimo upės, nežalot savo baltų, netolygiai vietomis nudegusių rankų, tiesiog pasiduot. Kaip bus - taip. Kas bus - tebūnie. Bus liūdna, bus ašarų. Bus linksma, bus juoko, bus pykčių. Tebūnie. Jeigu to reikia. Nuovargis iškankino. Alkoholis padarė savo. Davai siekiam rekordo. Taip ir laukiu kada grįšiu alytun, nusipirksiu du raudono, pusiau sauso vyno butelius  ir žiūrėsiu į dangų.
Viena
Pabėgus
apsupta stingdančio šalčio ir drėgmės.
Ar ne to aš norėjau? Ne to aš noriu?
Kodėl aš nebesuprantu ko noriu. Kodėl dalykai. Kodėl tiek daug sapnuoju. Kodėl tiek daug galvoju.
Nusiramink. Reikia ramybės.
Gal tai ir į gerą.

Ir kai snaigės iškris,
ant saulės įkaitintų skruostų
Širdis susvils
Ir rankos vėl lies tavo skruostą.

šnabždėk man.