Tu visada, tomis viską besistengiančiomis suprasti akimis stebėjai aplinką. Kiekvienas žmogaus sprendimas, nesvarbu klaidingas ar ne, tau atrodė savotiškai įdomus, keistas, visad klausinėjai savęs, kodėl jie mąsto taip ,o ne kitaip, analizavai situacijas, bet niekada nesimokei iš jų. Mokeisi tik iš savo klaidų, arba kartais ir ne. Bet kažkodėl pamažu lioveisi tai dariusi. Kuo toliau tuo mažiau kalbi apie tai kaip jautiesi, nesakai ko nori pusryčiams, neprašai kubelio rudojo cukraus į juodą rytinę kavą. Nebesuprantu, kodėl lioveisi piešti, metei knygų skaitymą ir nebepakeli akių į žvaigždes. Toks jausmas, kad tame praradai visą prasmę. Tu nustojai valgyti pusryčius, pastoviai kalbi apie tai, ir tik apie tai - numest svorio, numest svorio, numest svorio, bent kažkam patikt.... Visiška banalybė. Tavo galvoje sukasi be proto daug nuostabių minčių, kiekvieną vakarą užmiegi su jomis, kartais net šypteli apkabinusi meškėną jam į uodegą. Sesės meilė suteikia tiek daug priežasčių šypsotis. Tavyje kovoja tiek daug keistų minčių kurios maišosi su gyvenimo prasmės ieškojimu, norėjimu tobulėti ir noru pakilti. Bet ir toliau nevalgai pusryčių, nes nuo jų tave pykina, nes negali galvoti apie maistą niūriais žiemos rytais, kuomet pakilusi iš lovos te sugebi ištiesti ranką kavos puodelio link, mesti ilgesingą žvilgsnį į minkštą pagalvę kurioje galėtum padėti savo galvą ir išnykti. Toliau save kankini ilgesingomis mintimis. Tik jose neliko konkretumo, neliko vaizdo, ištrynei jį iš galvos, liko tik pyktis. Paprasčiausiai nori šilumos, būti apglėbtai, pasijaust gležnai, pajaust rūpestį ir šilumą. Tik tu toliau eini takeliu iki stotelės ir juokiesi iš kasdienių banalybių, bijai išsidrėbti ant ledo, bet kuo toliau tuo drąsiau dėlioji žingsnius.
Tąnakt sapnavai tokį menkutį fragmentą jo veido, to prisiminimo, bet viską pakeitė tylus rūkas, scena pasikeitė, rūkei cigaretę balkone, su žmonėm kuriuos matei gal kartą savo gyvenime, juokeisi, viskas taip faina. Staiga visi išėjo, liko tik vienas, naujai pažintas veidas. Kreiva šypsena papuošė tavo veidą. Išeik, visi išeina. Sušnabždėjai ir nusisukai laukdama durų trinktelėjimo. Rankos apsivijusios liemeny , šiltas skruostas palietė tavo ausį, skruostą. Išpūtusi dūmus sunkiai nurijai gumulą. Nuriedėjo karštos, karčios ašaros. Tada tu pabudai. Ir jis išėjo. Todėl tu gyveni toliau, todėl tu stumiesi, nors ir slidinėji ant ledo, nors viskas rodos griūna. Nes daugiau nebeturi vizijos kur ir kas nuves. Nes bijai. Labai bijai.
