what is love

 past weeks i keep thinking... what is love? Why do I say that I feel love? How can i be brave enough to feel it? How can I be brave enough to SAY that i feel it?
Then analyzing of this matter starts... i do remember the days when i was so naïve and so sweet, sweet enough to say that i love people, that i have crushes and i can feel love to people i care about deeply. honestly no idea what year it was when i talked about my love honestly and loudly. i remember writing about people i love in my old blog. then father found my post. and all i heard from him was - you are too young, you DON'T KNOW and DON'T understand what LOVE feels like. YOU CAN'T feel LOVE. IT'S NOT FOR YOU and you DON'T know what love is...
It grew into me. All the relationships I had, all the care i had for people, all the hugs, fucks and kisses... I never told anyone that I feel LOVE, that i love them... It is not for me. I feel like i'm trying to stop myself from feeling it. I feel put into cage of unknown and locked with thousand locks. i find it super hard to talk about my feelings, about letting myself feel freely, because hey, you, silly girl, you don't know what you are talking about. and also you are going to get hurt either way...

and now comes the days, when i feel that animal wanting to get out of the cage. when i want to let myself feel AND SAY that i feel LOVE for people i care deeply and just hug and express myself and just be alive and thrive in the given moment. But...how do I do it? Do I understand what love it? How do I understand it? How do I express it if all i feel is - you are going to get hurt in the end because it's a matter of unknown. Why I can't let myself feel it even if it's temporary? Why am i stopping myself from happiness? there's so much to think and overthink, meanwhile all i want is to feel free. Free from doubting myself, free from thinking that there's only pain waiting for me in the future. 

And the moments when I feel loved hurts the most. Is it real? How can i be sure? Can i sabotage all of that so i know it's fake? If I'm hiding it from myself, how can i be sure other people are not lying?

And hey, I love you all, fuckers, my little pieces of happiness. But i'm crying even writing about it in my silly little blog and world keeps shattering around me. It's so new, and so old, and so messy. Wish it was easy to express things easily.

Overthinkers life.

I want to be close to you

But I don't know what to do

'Cause if we are near to through

It may make it worse

And if I start to grieve

'Cause it feels you're 'bout to leave

Forgive me, I'm not naïve

I've been here before

I wanna be touched

Be loved

I wanna heal

Be hugged

It's just the two of us

Or that's what we swore

ilgiuosi, labai labai stipriai

 Vieną dieną išėjau pasivaikščioti. Reikėjo parūkyt, slaptai, buvau namuose. Tuo metu labiausiai mėgau winstono mėlyną. Ieškojau vietos kur nuklysti, kur pravėdinti galvą, kur išpūsti mintis su dūmais. Perdaug negalvodama dar užsukau pas senelį į jo mini dirbtuvėles, mėgstamiausią vietą leisti laiką. Truputį pakalbėjom apie gyvenimą, truputį apie mokslus, sakiau, kaip sunkiai sekasi, sakiau, kad kartais pabaliavoju išėjus baran, kartais iki paryčių. Pasijuokėm, kad einu jo pėdomis. "Tik nepradėk rūkyt vaikeli, labai nesveika" sakydavo jis man, tuo metu kurdamasis savo numylėtąją pypkę.

Tą akimirką daug negalvojom. Jis kūrėsi pypkę, aš traukiausi cigaretę. "Ties tuo ir sustokim..." nutęsiau kažką, pamurmėjau, buvo nejauku akimirką. "Tokiu atveju, gal ir mane pavaišinsi?" Paklausė, lyg tyčia pypkė sunkiai kūrėsi. "Turbūt nepakankamai išdžiuvęs tabakas".
Nusijuokiau, padaviau cigaretę ir kartu smagiai užsirūkėme toliau plepėdami.

Dabar rašydama verkiu, labai. Žinai...Seneli, gal tik tiek ir trūko. Sakei, labai senai rūkei cigaretes,, nepatinka tau, niekad ir nepatiko. Labiausiai mėgai natūralų tabaką su vyšnių poskoniu ir visą bohemiškumą sėdint po stogeliu, traukiant pypkutę, tuo metu lauke lijant. Arba meškeriodavai. Seneli. Tiek daug liko nepasakyta, ir tiek daug savigraužos bei širdgėlos.

Pasaulis atrodo pilkas be tavęs namuose. Ar pameni, kai buvau dar vaikas? Tėvai palikdavo pas jus su močiute fermose, visi miegodavom tokiam mažam kambariuke. Tuo metu pavogiau iš tavęs šimtą litų, nežinau, nepamenu kodėl, iškart grąžinau. Dar tuometinėse savo dirbtuvėlėse turėjai antrą aukštą, labai mėgdavau ten užsikarti ir sėdėt dėliojant įrankius, nors vietos būdavo vos ant keturių ropoti. O pameni kai įsigijai mopedą? Kai važinėdavom su juo nuo vienų fermų iki kitų? Ir aš taip beprotiškai bijodavau, bet buvo labai smagu, atrodydavo, kad važiuojame visą amžinybę, kad tas kelias niekad nesibaigs. Bet visi keliai baigiasi. Viskas turi savo pabaigą...

Šiomis dienomis, seneli, vaikštinėju tuo keliu, realiai ten kokie 600 metrų. Tik tiek, toks trumpas blyksnis, Tokia trumpa akimirka. Bet atrodydavo tieeeek nepaprastai daug, ir taip ilgai trukdavo skrydis, kiekvieną akimirką bijojau nukristi, todėl kuo stipriau kabinausi į tave.

Visada parnešdavai slyvų iš medžio augančio šalia kambariuko lango. Daug sukirmijusių būdavo. Po kiek laiko išmokau atsidaryti langą ir bandydavau siekti slyvų ištiesusi gležną rankelę. 
O! O tie pjuvenų kalnai!! Vis surikdavai primint, kad būčiau atsargi, bet taip smagu būdavo jais kopti, imti tarp pirštų ir įsivaizduoti, kad sninga pjuvenomis.

Dabar seneli, man smegenys blokuojasi iš liūdesio. Bet kiekvieną dieną prisimenu tą baimę, kai išvežė tave į ligoninę. Velniava, galvojau sau, kažkas negerai, labai negerai... O dar kaip durnelė pamenu kai šyptelėjau pagalvojus, kad vėl pas Petrą buvai, alučio atsigerti. Kodėl nepasakei, kad tau blogai? Dar juokeisi, kad griuvai, bet nesakei, kad skauda.
Per miglą prisimenu skambučius, morfijų, covid... Išvykai į Kauną. Smegenų auglys, operacija, plaučių vėžys, kepenys... Seneli...

...kaip aš tavęs pasiilgau...

Taip nekenčiu šio pasaulio, kad per suknistas pandemijas negalėjom pasimatyt ligoninėje. Taip džiaugiuosi, kad grįžai namo. Taip džiaugiausi. Tikėjau, kad pagerės. Atvažiavus busiukui ir išleidus tave iš jo, padėjau parvesti iki lovos. Džiaugiuosi, kad paskutinį kartą apkabinau. Paguldėm. Sakei, kad šiąnakt mirsi. Tikiuosi nematei, kiek daug skausmo ir ašarų už durų buvo lieta. Tau linkėjau sveikatos, ne skausmo. 
Žinai... Labiausiai nekenčiu tai savęs. Kiekvieną dieną norėjau išdrįsti, užeiti, pakalbinti. Pameni, kai suvalgei avokado? Pirmą kartą gyvenime! Va tada tai juokėmės, sakei kad neskanu. Atmintyje vis sukasi vaizdas, kai apsikeitėm liūdnais šypsniais. Labai stipriai tikėjausi, kad dar pabūsi šalia, kad dar turiu laiko atrasti savyje drąsos pakalbinti. Bet kažkas pastoviai viduje stabdė. O taip beprotiškai norėjau...
Nekenčiu savęs dėl visko, ką galėjau padaryt, bet nepadariau, nes bijojau, nes nežinojau, nes nesuvokiau vieno ar kito. 

Labai ilgiuosi.
Ilgėjausi ir tada, bet net nepaskambinau... Nes bijojau.
Bijojau realybės.
Tą akimirką kai atvažiavus greitoji konstatavo mirtį. Pasiėmiau alaus, atsigėriau, ir balsu pravirkau. Kiek daug liko dar nepasakyta. Kiek daug skausmo. Kiek daug prisiminimų ir noro išsipasakoti. Kiek noro kalbėtis toliau su tavimi. Žvejoti, juoktis, Eiti laukais. Nedrąsiai prašyti pagaląsti dalgį ir nušienauti žolę.

Kas dabar padės man laukuose, seneli? Su kuo kalbėsiu apie gyvenimą, keliones ir tikslus kai tavęs nėra šalia? 

Well well well

 Nerašiau jau du metus. Tiksliau bandžiau, bet pastoviai tryniau. Tik dabar pajutau gimstant/atgminstant tą jausmą, kuris vertė mane seniau rašyti dažnai.

Susipisau smegenis. Susipisau save vėl. Maniau, kad viskas gerėja ir viskas yra gerai (ofc, sad moments n shit vis pasitaikydavo, bet hei, sugebėjau savimi pasirūpinti.). Dabar viskas hittino pernelyg stipriai ir pernelyg skaudžiai. Ir kieno tai kaltė? Tik mano. 

Kiekvieną dieną jaučiu baimę likti viena su savimi, bijau savo minčių. Bijau išsikraustyti iš Kauno, nes žinau, kad palūšiu. Deja jau per vėlu persigalvoti. Artimiausiomis dienomis pasistengsiu perplėšt save ir viską išpilti čia. Laikas nustot slėpti savo jausmus ir emocijas. Laikas nustot sakyt, kad man viskas gerai, nes taip nėra.

And kids... dont do drgz. Believe me, its not worth it.

apsivertusi galaktika

šiurpas eina per kūną. absioliuti tuštuma smaugia gerklę, baisiai keista daugia nerėkt, nekalbėt, tyliai atsiduot aplinkai. nepergalvojant visų šūdų kuriuos patiri, tiesiog leidžiant tam tave suėst. visiška beprasmybė. stiprus noras užmigus nepabusti, o kitą akimirką tiesiog išsiplėšti sau vidurius ir dar kartą juos praryt. palikt. pabėgt nuo bedugnės nėra vilties. nebeliko, nė trupinėlio. visi bandymai pagerinti vidinę situaciją nuėjo velniop. rodos. keista. kodėl aš dar čia, iki šiol neaišku, iš kur tas didis noras nudvėst ir nežmoniškas polinkis į savidestrukciją. kartojasi seni scenarijai, senos, nuvalkiotos istorijos. senos, nutrintos vietos kurias seniau lankydavau. seni veidai, seni šešėliai, slankioja iš paskos. Graudžios naktys, pilnos ašarų, išverktas, be gyvasties papilkęs veidas. prigesę akys ir užkimęs balsas. kosulys, vidiniai skausmai, skauda plaučius, skauda skrandį. alkoholis baigia suėst paskutinius sveikatos trupinukus.pastovus silpnumas. pastovus galvos svaigimas. reikia sustoti, atsikvėpti. porą kartų giliai įkvėpt, iškvėpt, leist vėl beprasmybei pasiimti.

daugiau niekada

aš suvokiu...
...kad daugiau niekada....
... niekada nerūkysiu su tavim...
...niekada nekalbėsiu su tavim, kaip anksčiau...
... niekada neapkabinsi manęs savo tvirtom rankom...
...niekada nesijuoksiu iš tavo medinių prikolų...
...niekada nekalbėsim kaip anksčiau...
...niekada nejausiu tavo karšto kvėpavimo savo plaukuose...
...niekada nejausiu tavo tvirtų pirštų juosiančių manuosius...
...niekada nežiūrėsiu į tave kaip žiūrėjau kadaise...
...niekada nesišypsosiu taip, kaip šypsojausai kadaise...
...niekada nenorėsiu kalbėtis 'nekaltai' su tavimi...
...niekada mano žodžiai nebus tokie nekalti ir netikri...
...niekada nenorėsiu neverkt žiūrėdama į tave...
... visada norėsiu verkti žiūrėdama į tave...
...niekada negalvosiu apie tavo ištartus žodžius...
...visada nekęsiu savęs, kad patikai man...
...visada prarasiu norą juoktis ir šypsotis pamačius tave...
...visada...taip nepaprastai dažnai matysiu tave...
...niekada neatleisiu sau...
...visada trokšiu tave bučiuoti dar ir dar...
...be perstojo...
...jausti tavo šilumą...
...karštose rankose...
...nepaleisti niekada...
...niekada negalvosiu apie kažką daugiau...
...niekada negalvosiu apie tave...
...niekada savęs neraminsiu ir neguosiu nes pati viską sušikau...
...niekada neprisiminsiu tos nakties...
...niekada nekentėsiu...
...visada kentėsiu...
...dar ilgai kentėsiu...

Išbėgę laukuose,

Krenkšiančiu balsu,

Šaukiantys į tolius. 

Akys pasruvę krauju,

Vaitoja.

Kvatoja.

Vilioja.

Apakę nuo tamsos, apgaubti šiurkščios miglos, nagais raižo ploną odą ir toliau linksmai kvatoja. Kvatoja. Vis kvatoja.

Senai pamiršti, pelenais užpilti, rožių žiedlapiais numėtyti. Skausmu ir tuštuma užpildyti. Neberandu prasmės, pagalbos ranką ištiest. Galbūt tik kvatot, taip kaip tu kadaise kvatojai. Galbūt nusisukt, ir nieko nesakius išeiti, bet išeiti nelygu išeičiai šios skaudžios beprotybės. Nevykęs, netikęs gimei, pilnas nuodėmių ir išdavysčių. Karčiai susivėlę it vėtros taršyti. Sulipę nuo kraujo, ir mėsom apdrabstyti. Nešauk, prašau, nutilk, pagaliau. Beviltiška prašytis. Beviltiška raitytis. Iš skausmo, taip, taip, taip...kiek dar gali blaškytis. Tai tęsis, nesustos, nenustos, jis nenustos. Kvatok ir leisk tam, pasiglemžt tave. Kaip keista. Kaip dieviškai pakylėtai keista, kad tau visai neskauda, kad nieko nejauti. Tiesiog nustok. Gana.

Jaučiu kaip vėl leidžiu viskam pasiglemžti tą ramybės dalelę kurią taip stengiausi puoselėt. Viską išmetu lyg rastą suglamžytą, penkis mėnesius pranešiotą saldainį kišenėje. Tik šis kartas šiek tiek kitoks. Šį kartą nepalankių aplinkybių įstumta į šį liūną turiu pasitelkti fantaziją. Kopijuoti. Atrasti naujų, ir įmaišyti senų.
Šiąnakt susipynus kojoms kritau ant asfalto. Daužiau jį kumščiais ir rėkiau. Kodėl neskauda? Kodėl TAIP SKAUDA? Kodėl viskas stumia į bedugnę. Kodėl kumščiai kyla prie veido, prie šlaunų, prie blauzdų ir prie rankų, kodėl asfaltas atrodo toks minkštas ir jį norisi kumščiuoti dar ir dar? Kaip išstūmti iš savęs šitą nepakeliamą skausmą. Kodėl aukščiai persisvėrus per balkoną atrodo tokie raminantys ir teikiantys laisvę?
Kokiu būdu apskritai pabudinau savo šią, porą mėnesių taip saugotą ir slėptą pusę?
Tiek daug painiavos ir tiek mažai laiko . Tiek daug rytų, išlauktų saulėtekių ir šypsenų. Apkabinimų ir juoko. Daug skambančios, nuostabios muzikos ir daug natų. Bet kiekvieną rytą pabudusi matau tik vakarėjantį dangų. Leidžiu degint cigaretės dūmams pražudytus plaučius. Rankos dreba, nes šiandien jau skauda, nes jau nebeliko vakarykštės miglos.

Norėčiau daugiau neužmigti,
Ir į šaltą ledą tyliai pavirsti.
Norėčiau viską paneigti,
Bet negaliu taip visko atskleisti.

Apsamanoję mintys, ir karčios dvejonės, skaudančios kojos, žvarbios klajonės. Tyliais, mirusiais miesto keliais. Vidurnakčiai, šaltas vėjas. Visiškas atsidavimas sau. Jausmui. Skausmui nušalusių pirštų. Besaikis, savanaudiškas.
O taip harmoningai krentančių snaigių svajonės. Karčios tiesos smaugia gerklę, noras skandinti ir skandintis, pamiršti ir vėl prisimint. Kartoti ir neleist kartotis.
Kaukti. Suplėšyti į skutelius. Suleist rankas į šaltą sniegą. Ir leisti jam tave pasiglemžti.

blet

Negaliu pamiršti tavo balso, kuris įsirėžęs giliai į kaulų čiulpus. Kurį, rodos, girdžiu kiekvieną dieną kurtinančioj tyloj. Negaliu pamiršti tavo žvilgsnio, tavo rankų šiurkštumo. Sauso sarkazmo skambančio plynam lauke. Šaltų lašų krentančių iš dangaus ir užkimusio juoko kuris vertė manyti, kad sergi tuberkulioze. Žiema buvo šalta. Žinojai kaip myliu žiemą. Draugiškas kuklumas. Ilgesys. Pastovus gyvenimas ilgesy. Kiekvieną dieną jauti, kaip kraujas venose užverda. Gali tai matyti ir tyro raudonio nusėdančio ant veido. O man taip gėda, taip skaudu. Kiekvieną dieną svajoju apie saldų išsilaisvinimą iš tavo gniaužtų. Nusuku akis, nesistengiu kvėpouoti, tingiai susirangau ant šalto asfalto.
Nepasikeičiau.
Ir labai bijau, kad nepasikeisiu. Toliau skandinsiu savo mintis, toliau sėdėsiu pusnuogė lietuje, silpsiu ir pamažu leisiu mane pasiglemžti kiekvienam sutiktam. Negaliu jausti nė menkiausio malonumo nė su vienu iš jų. Viskas priveda prie dar didesnio bukumo ir užsidarymo. Aš bijau kitų, jų prisilietimų, saldžių bučinių, ne to aš noriu, viskas perdaug dirbtina. Viskas akimirksniu apkarsta ir veda prie pamišėliško krizenimo. Viskas netikra.
Jaučiuosi išsunkta.

ladies ant gentlemens, i wanna kill myself

im dying inside.
im bleeding again
i try to hide all my deepest feelings
when you know that your friends are shhitting with u
when everything sucks
tiesiog blet ngl uzpiso krw
noriu pripist krw iki black outinsiu nachui.