rankos ištiestos į priekį,
siekia, tavęs, to nieko
draudi sau jaust
draudi galvot apie kažką
nes man nereikia, nieko , aš galiu sėdėt viena
gert savo vyną, rūkyt cigaretę, stebėti žvaigždes ir rėkti
aš noriu išeit
iš to narvo
iš rėčio
gaubiančio šitą skeletą
išeit
į nebūtį. labai prašau...tiek nedaug tereikia.

rankos limpa nuo saldainių su romu ir vyšniomis, gerkle slysta alaus lašai. stipraus, tokio,kuris gerai apneštų. gal šiandien trumpam pabėgsiu nuo to begalinio noro suprast kas dedasi manyje. 

bet greičiausiai ne.
aš verksiu.
verkiu.
pražūsiu. išnyksiu. išgaruosiu. nuplauksiu kartu su išpūstu dūmu.
noriu užmerkt akis ir neatsimerkt. nematyt to balagano kuris supa mane. noriu nejaust. noriu negirdėt. noriu nebendraut. noriu pamiršt. noriu pabėgt. 
nuo gyvenimo.

apgaubk mane tamsa kuri skandina,
kuri geria tavo ašaras, siurba
ir valgo jas pietums,
apgaubk nebūtim ir šalčiu kuris naikina
ištrinki prisiminimus ir mintis,
duok vandens, gyavasties tyros
ir atimk, viską,
neleisk kankintis, užmušk taip greitai,
jog nieks nespėtų pamatyt, jog nieks neatsimintų.
išnyk iš prisiminimų, išnirki iš tamsos. leisk įkvėpt. dūmo.
naikinančio ir žudančio po lėto. leisk įkvėpt ir sulaikyt,trumpam, kad po akimirkos paleist galėčiau,
nes man nereikia gaubiančios nakties, kuri šnabždėtų
lyg žadėtų,
bet vėliau vis vien pabėgtų.

Antra savaitė. O gal trečia. Jau pasimečiau laike. Nėra paskaitų - nėra ir laiko, neseku jo, nes neturiu tikslo , nežinau kodėl tai turėčiau daryti. Nežinau ar pirmadienis ar penktadienis, esu pasimetus tarp valandų. Nėra jokios tvarkos. Visiškas chaosas.Chaosas galvoj, visur, pasauly. Pati jį sukūriau ir dabar nerandu kelio atgal. Nežinau kur raktas nuo durų kurias užrakinau prieš pora metų.
Anyway, antra,arba trečia su nemiga. Išgyvenu iki Gruodžio ir viskas kartojasi. Kaip užknisa.

Eini pirmyn. Į nebūtį, į tamsą. Migla aptemdžiusi akis. Norisi rėkti, o gal tik lengvai nusikosėt. Nesvarbu. Akys apsunkę, nuovargis. Pasaulis. Ar teisinga pasiduoti akimirkai? Norui padaryti tai, kas tuo metu suteiks kažko gero? Vėliau viskas pranyks. Tai neturėtų gulti ant pečių. Tai žavu. Akimirka. Akimirka kažko nuoširdaus ir jaukaus, malonaus. Tik viena prakeikta akimirka žavesio ir vėliau, apspangimas, tylus šypsnis ir po erdvę lakstančios akys. Lyg kažko ieškotų. Lyg ieškotų tos akimirkos. Noro susigrąžinti tai. Arba noro palikti. Tai neturi įtakoti tavo tolimesnio gyvenimo.
Tik
viena
žavi
akimirka
Po lėto krentantys lapai. Pirštai tiesinantys tabakui suktis skirtą lapelį. Plaukų sruoga užkritus ant veido. Akimirkos. Negaliu liautis jomis žavėjusis.
Tamsu.

tai užvaldo tave, po truputį, lėtai, be gailesčio plūsta tavo kūnu, smelkiasi į kraujagysles, susimaišo su krauju, teka kartu. svaigina, kaip stiprus ir geras vynas, svaigina, kaip stiprios cigaretės dūmas. verčia norėt iššokt iš dvylikto aukšto balkono. pamažu, kankina, mėgaujasi tuo, jam tai patinka, žiūrėt kaip tu pamažu nyksti, kaip skrupulingi gyvasties syjai tave pagauna ir po akimirkos vėl paleidžia, kaip medžių lapai krisdami nusineša tave kartu, pagauti vėjo , negailestingai taršomi į visas puses. nusileidę ant žemės supūva, įsismelkia į žemę, kartu su tavimi. apsiblausiusiom akim stebėdamas dangaus skliaute glūdintį mėnulį, rūkai savo cigaretę, trauki mirtį į plaučius ir kalbi , kalbi, kalbi. nepasakai nieko, tavo lūpos stipriai sučiauptos, mintys ,kaip tie taršomi lapai. ir tu kalbi. kalbi tyla. tyla kuri glūdi tavyje, ta tuštybe kurios nepavyksta išvyti. bet ar kada nors įdėjai bent truputį pastangų į šį naikinimo procesą? tavo akyse matau tik tuštybę. tą nepakeliamą norą išskrist kartu su dūmu išpūstu iš plaučių,

galbūt taip

o gal ir ne
galbūt rytoj,
o gal ir ne.

lūpos
suvilgytos vyno
dūmas
kylantis viršun
akys
akys
o akys,
tos mielos širdžiai, mielos sielai

užsimerkiu
tamsa praryja,
šaukiu kažkur, į prarają, gilyn, tamson, į tolius.
Apsisuku aplink savo ašį
kaip planetos, slenkančios
žvaigždės
o vynas, mano vynas

sunku suprasti,
sunku atrasti,
išnyk ir nekvėpuok,
vistiek neverta.

these little things

like being creepy school times girl
like being perv
like being sad all the time
makes me wanna die.

like being empty
and wanting feel something
like can not kill all
those feelings
which are trying
to make me be nemo

like wanting kiss you
like wanting kill you
like being shy and being nothing

i wanna kill all those feelings so bad,
but things wont dissapear
it is staying here
like i am staying here

i wont cry
i wont die
i will cut my veins
and i will smile

is it how life works?
why i am feeling like this again?

like a glass, like a cup, it will break and i will glue it again, with cheap glue from second hand shop.

kaip tu?

K.

nejausk

viskas nyksta. mintys. gyvenimo laimė. noras šypsotis. noras apskritai egzistuot. nelieka nieko. Labiau pagalvojus darosi baisu. Baisu nieko nejaust. Baisu nematyt spalvų, gyvenimo grožio. Baisu , viskas tapo netikra. Viskas apsitraukė migla. Mintys klajoja kažkur . Viskas užspausta didelio dulkių debesio, kuris kankina. Norisi nupūst, bet tam nėra jėgų. Neliko nieko. Bejausmis robotas, kuris atlieka jam paskirtas komandas. "Nusišypsok" -Šypsena iki ausų. Skardus juokas. Prikimęs balsas.
Noriu jaust, noriu gyvent, - kažkas rėkia labai giliai.
Kaip?
Bijau likt viena su savimi, be žmonių kurie supa mane (net jeigu prie jų kiek nepatogu). Bijau pasilikt viena su savo mintimis, nes jaučiu, jog jos mane pražudys. Aš išnyksiu, galutinai. Galbūt pasinaudosiu pirmu pasitaikiusiu įrankiu, kad priverčiau save jaust. Kažką. Nesvarbu ar tai skausmas.
Ar tai meilė.
Ar tai noras nusigert.
Būna akimirkų, kai rodos tuoj palūšiu. Rankos dreba, akyse renkasi ašaros. Noriu rėkt, noriu bėgt, skrist, pjaustyt rankas, dainuot, šokt, šokinėt, headbangint arba kalbėt, be perstojo. Bet lieku susigūžus kamputy ir tyliu. Piešiu. Rašau. Ir tyliu. Tyla.
Susišukuoji. Pasidažai, nusišypsai. Apsirengi juodą suknelę, užsimauni kojines virš kelių, užsimeti šaliką, apsirengi lietpaltį, pasiimi pirštines. Fancy look. Mėlyni plaukai. Raudonos lūpos. Šypsena. Blizgančios akys. Ar kas pasakytų, jog jos gyvenimas eina velniop?

not sure about things anymore. so yeah. shit happens, happy moments happens, everythings happens. shit happens

our heads may be small,but they are as full of memories as the sky may sometimes be full of swarming bees, thousands and thousands of memories, of smells, of places, of little things that happened to us and which come back, unexpectedly, to remind us of who we are

fuck off, fuck off, please, go away, please..just leave my feelings for me, why im feeling this way...its so fucked up

im not asking for any relationship. like..i just wanna try to help and try to make people more happier, be with them, try to understand their problems and share that warm feeling when you can hug them...you are just standing/sitting dont care, and there is a hug, o just some warm feelings people need. i need it. it makes others feel better. i believe in that.

im shitty person

i fuck ppl lifes and im makin them feel horrible. thats what i am :)

Ar kada teko pamąstyti ,kaip turėtų jaustis atsarginis variantas?

Things don’t feel real and I am afraid of what that means

akimirka žavesio ir tikėjimo

 

Dienos slenka. Mintys veja viena kitą. Sukasi. Vėjo pagautos blaškosi iš vieno kampo į kitą. Kažkur tolumoje žybsi švieselės. Tos, kalėdinių girliandų. Po lėto eini jų link. Karšta. Minčių banga pavijusi tave pagriebia ir pradeda skubinti. -Eik, greičiau,- pasigirsta džiugesio pilnas balsas, kuris netrukus pranyksta. Akimirkai pagalvoji, ar tai tu save skatini, ar tai mintys nešiojančios tave.Staiga švieselės užgęsta. Pakeli ranką, pirštais perbrauki per sieną netikėtai atsiradusią priešais. Ji drėgna, šlapia, aplipus smala. Atsitrauki. 

-Eik šalin...
Akyse tamsu, nieko nematyti. Nė menkiausios kibirkštėlės. Suklumpi ant žemės. Ataidi griaustinio garsai. Blaškaisi ieškodamas šviesos, bet ji užgeso.
Galbūt kitą kartą.

“Žinot, kokia yra didžiausia mūsų klaida? Kad nepasakome žmonėms, ką jiems jaučiame tada kada galime.
Nieks nėra užtikrintas dėl rytojaus, nieks nežino kiek jam dar liko.
O mes pasirenkame tylėti, velniai žino kodėl, ir taip rizikuojam, kad mūsų jausmai nebus išgirsti.”

—	V., (120/365)

Last night I dreamt
That somebody loved me
No hope no harm
Just another false alarm
Last night I felt
Real arms around me

Labas rytas, gal arbatos? Paženklinti žmonės išganymo nematę

 

“Tave vėl erzina bereikalingos detalės? O, aš tų atsitiktinių daiktų griebiuos kaip skęstantis šiaudo. Tai, kad juos regiu, man yra mano pačios egzistavimo įrodymas - nesijuok. Kartais aš mėgaujuos jais. Net jei tai būna ant šaligatvio numestas skardinis limonado dangtelis dantytais kraštais ar keiksmažodžiais išraižyta troleibuso sėdynė. Nuostabu, kai galima gelbėtis, įtikinėt save buvimu, pasaulio realumu, žvilgsniu griebiantis gražių daiktų ar juos liečiant pirštų galiukais.”

—

Jurga Ivanauskaitė ,,Mėnulio vaikai"

Būtent šią akimirką sėdžiu susinepatoginus.Ta prasme aš suprantu, kad alkoholis nėra gerai, bet kodėl tas supratimas kažkur dingsta atėjus progai išgert. Kodėl pasidaro taip linksma, ir tas noras užglaistyt visą šūdą galvoj , ir viskas taip susipina. Ir taip gera užmiršt tai , kas įsisenėję , kas pūva taip giliai, kas verčia jaustis negyva.
Šią akimirką fone skamba Led Zeppelin - Stairway to Heaven, o mano skrandis prikimštas saldumynų, nes aš truputėlį graužiuosi. Ne, ne dėl to ką padariau, bet dėl to, ko nepadariau. Dėl to, kad vis tiek sugebėjau parodyt kokia aš šalta ir kaip vengiu žmonių bei artumo.
Bet bendrai paėmus aš dievinu festivalius, dievinu keliones, myliu sutiktus žmones (net jeigu daugumos neprisiminsiu kitais metais), myliu kratymąsi autobusais, net jeigu reikia važiuot tris valandas iki Vilniaus stovint jame. Nes viskas, net ir menkiausia kelionė į kokį nors šimtą kartų aplankytą muziejų man kelia geras emocijas ir verčia pavargti, pamatyti, jausti jog aš dar kažką veikiu. Tiek laiko uždaryta šiame užmiesty, tiek laiko nematau žmonių, nesusitinku su draugais, jog išgirdus apie kokią nors kelionę/susitikimą iškart užsidegu kaip spirgis.
Bet štai aš vėl čia. Sėdžiu savo kambary, maigau kompiuterio klaviatūros klavišus, geriu žalią arbatą ir mąstau apie gyvenimą. Apie visas tas negeroves kurios gula ant pečių, kurias pati sau užkraunu. Norėčiau kažką pakeist, bet neįsivaizduoju ką. Kažkodėl šventai tikiu, kad išsikrausčius iš šito kaimelio man pagerės, kad aš galėsiu išeit į miestą, matytis su žmonėmis, eiti šen ir ten.
O gal ir toliau liksiu užsidarius.
O gal niekur aš neišsikraustysiu.
Ir nieko nepakeisiu. Viskas bus kaip buvę.

Jaučiuosi apsnūdus ir tuščia, išsekus, neišsimiegojus ir alkana. Šią akimirką groja Gravel - Aš išpjoviau tavo širdį.
Šitas įrašas visiškai beprasmis, kaip ir didžioji dalis mano gyvenimo. Tuščia.
Šalta.
Niūru.
Tumblr yra tikras lobynas:*accidentally starts masturbating*

LIFE BLT

citrina, cinamonas, žalia arbata

“I’ve always been afraid of losing people I love. Sometimes I wonder, is there anyone out there afraid to lose me.” 

Mano langas atidarytas. Vėlu. Šalia skraido šikšnosparniai. Jie tokie gražūs, kažkuo bauginantys, bet tokie mieli, jų judesiai atrodo apgalvoti ir tokie stabilūs. Nestabili psichinė būsena. Kieno? Mano? Šiandien išgėriau arbatos, tik du puodelius, jaučiu deficitą, rytoj privalėsiu išgerti daugiau, DAUG DAUGIAU, žalios, stiprios arbatos. Mažiau ėst.
Žmonės miršta. Išeina. Palieka mus. Jų daugiau nebėra mūsų gyvenime. Nereikia dėl to sielvartauti. Bet manęs niekas negirdi, ar aš save girdžiu? Abejoju. Kartais atrodo, jog kūnas - atskira materija, nepriklausoma nuo mano jausmų, nuo to ką jaučiu ar galvoju. Jis elgiasi vienaip, aš kitaip. Ašaros ritasi skruostais, o mintyse sau kartoju "Tau nereikia apie tai galvot, to nėra". Nėra ir ašarų. Išties... Niekad nenoriu leist sau verkt dėl žmonių kurie išeina. Bet kai kurie palieka gilias žaizdas, ir tada taip savaime gaunasi... Visiškai nenorom. Ir ne, aš nekalbu apie mirusią draugę. Ji pasirinko, ir aš jos pasirinkimą savotiškai gerbiu, tam reikėjo drąsos. Aš kalbu apie žmones kurie pasirinko kelią kuris yra pora šimtų kilometrų nuo manęs. Ir jie žinojo kokį skausmą kelia. Bet aš jų nekaltinu, kiekvienas renkamės tai, kas mums geriau. Aš irgi taip pačiai elgiuosi kaip jie, tik su kitais žmonėmis. Aš tokia pati baisi beširdė mąstanti tik apie save, ir tik apie tai, kas man geriau, visi mes taip sutverti.
Net jeigu šiąnakt nesapnuosiu to, ką noriu sapnuot, tikiu, jog rytoj išliesiu ne vieną prakaito lašą siekdama to, ko niekada neturėjau, tikiu, jog turėsiu valios padaryti tai, kas anksčiau vedė mane mano siekiamų tikslų link nepaprastai greitai. Aš galiu.
Mes visi galim. Ir išties -  nemėgstu rašyti nuosekliai.
Turbūt skausmas yra vienintelis dalykas kurį aš dar sugebu jausti.
Bet ne visiems tai lemta žinoti.

šiandieN supratau kad niEko

muzika pavogė mintis. prie rankos mėtosi saldainio popierėlis. mano katė nėščia. greit gimdys.
22:17
Vakar . Šiandien supratau, pagalvojau, nesugalvoju kaip parašyt. Svajoju rašyt laiškus. Žmonėms. Ei,mielasis, KAIP STIPRIAI AŠ TAVE MYLIU. AŠ pasiilgau. Ir kenčiu. Net jeigu jis suprastų, ką tai pakeistų? Nieko. Turbūt.
Noriu išvemt tuos grūdelius užsilikusius širdyje ,užsipilti jogurtu su saldikliais ir begalybe E ir sukimšt tau pusryčiams. Supranti..Jeigu aš to nedaryčiau..tada suprasčiau..bet dabar tu privalai suprast. NEBENT TU NENORI SUPRAST. O aš suprantu...Suprantu ,kad bus snku išmest tave iš galvos.
Fu,kaip viskas lėkšta. Lėkštė. Numečiau šalin tą popierių,tik gyvenimą gadina.
Šimtus kartų kartojau,ir dar kartelį pakartosiu,jog nenoriu skaudint žmonių. Jeigu jiem gerai be manęs...aš su tuo susitaikysiu .
Ir šiaip ,aš laiminga. Stengiuosi būt.