Dienos slenka. Mintys veja viena kitą. Sukasi. Vėjo pagautos blaškosi iš vieno kampo į kitą. Kažkur tolumoje žybsi švieselės. Tos, kalėdinių girliandų. Po lėto eini jų link. Karšta. Minčių banga pavijusi tave pagriebia ir pradeda skubinti. -Eik, greičiau,- pasigirsta džiugesio pilnas balsas, kuris netrukus pranyksta. Akimirkai pagalvoji, ar tai tu save skatini, ar tai mintys nešiojančios tave.Staiga švieselės užgęsta. Pakeli ranką, pirštais perbrauki per sieną netikėtai atsiradusią priešais. Ji drėgna, šlapia, aplipus smala. Atsitrauki.
-Eik šalin...
Akyse tamsu, nieko nematyti. Nė menkiausios kibirkštėlės. Suklumpi ant žemės. Ataidi griaustinio garsai. Blaškaisi ieškodamas šviesos, bet ji užgeso.
Galbūt kitą kartą.
Akyse tamsu, nieko nematyti. Nė menkiausios kibirkštėlės. Suklumpi ant žemės. Ataidi griaustinio garsai. Blaškaisi ieškodamas šviesos, bet ji užgeso.
Galbūt kitą kartą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą