Vieną dieną išėjau pasivaikščioti. Reikėjo parūkyt, slaptai, buvau namuose. Tuo metu labiausiai mėgau winstono mėlyną. Ieškojau vietos kur nuklysti, kur pravėdinti galvą, kur išpūsti mintis su dūmais. Perdaug negalvodama dar užsukau pas senelį į jo mini dirbtuvėles, mėgstamiausią vietą leisti laiką. Truputį pakalbėjom apie gyvenimą, truputį apie mokslus, sakiau, kaip sunkiai sekasi, sakiau, kad kartais pabaliavoju išėjus baran, kartais iki paryčių. Pasijuokėm, kad einu jo pėdomis. "Tik nepradėk rūkyt vaikeli, labai nesveika" sakydavo jis man, tuo metu kurdamasis savo numylėtąją pypkę.
Tą akimirką daug negalvojom. Jis kūrėsi pypkę, aš traukiausi cigaretę. "Ties tuo ir sustokim..." nutęsiau kažką, pamurmėjau, buvo nejauku akimirką. "Tokiu atveju, gal ir mane pavaišinsi?" Paklausė, lyg tyčia pypkė sunkiai kūrėsi. "Turbūt nepakankamai išdžiuvęs tabakas".
Nusijuokiau, padaviau cigaretę ir kartu smagiai užsirūkėme toliau plepėdami.
Dabar rašydama verkiu, labai. Žinai...Seneli, gal tik tiek ir trūko. Sakei, labai senai rūkei cigaretes,, nepatinka tau, niekad ir nepatiko. Labiausiai mėgai natūralų tabaką su vyšnių poskoniu ir visą bohemiškumą sėdint po stogeliu, traukiant pypkutę, tuo metu lauke lijant. Arba meškeriodavai. Seneli. Tiek daug liko nepasakyta, ir tiek daug savigraužos bei širdgėlos.
Pasaulis atrodo pilkas be tavęs namuose. Ar pameni, kai buvau dar vaikas? Tėvai palikdavo pas jus su močiute fermose, visi miegodavom tokiam mažam kambariuke. Tuo metu pavogiau iš tavęs šimtą litų, nežinau, nepamenu kodėl, iškart grąžinau. Dar tuometinėse savo dirbtuvėlėse turėjai antrą aukštą, labai mėgdavau ten užsikarti ir sėdėt dėliojant įrankius, nors vietos būdavo vos ant keturių ropoti. O pameni kai įsigijai mopedą? Kai važinėdavom su juo nuo vienų fermų iki kitų? Ir aš taip beprotiškai bijodavau, bet buvo labai smagu, atrodydavo, kad važiuojame visą amžinybę, kad tas kelias niekad nesibaigs. Bet visi keliai baigiasi. Viskas turi savo pabaigą...
Šiomis dienomis, seneli, vaikštinėju tuo keliu, realiai ten kokie 600 metrų. Tik tiek, toks trumpas blyksnis, Tokia trumpa akimirka. Bet atrodydavo tieeeek nepaprastai daug, ir taip ilgai trukdavo skrydis, kiekvieną akimirką bijojau nukristi, todėl kuo stipriau kabinausi į tave.
Visada parnešdavai slyvų iš medžio augančio šalia kambariuko lango. Daug sukirmijusių būdavo. Po kiek laiko išmokau atsidaryti langą ir bandydavau siekti slyvų ištiesusi gležną rankelę.
O! O tie pjuvenų kalnai!! Vis surikdavai primint, kad būčiau atsargi, bet taip smagu būdavo jais kopti, imti tarp pirštų ir įsivaizduoti, kad sninga pjuvenomis.
Dabar seneli, man smegenys blokuojasi iš liūdesio. Bet kiekvieną dieną prisimenu tą baimę, kai išvežė tave į ligoninę. Velniava, galvojau sau, kažkas negerai, labai negerai... O dar kaip durnelė pamenu kai šyptelėjau pagalvojus, kad vėl pas Petrą buvai, alučio atsigerti. Kodėl nepasakei, kad tau blogai? Dar juokeisi, kad griuvai, bet nesakei, kad skauda.
Per miglą prisimenu skambučius, morfijų, covid... Išvykai į Kauną. Smegenų auglys, operacija, plaučių vėžys, kepenys... Seneli...
...kaip aš tavęs pasiilgau...
Taip nekenčiu šio pasaulio, kad per suknistas pandemijas negalėjom pasimatyt ligoninėje. Taip džiaugiuosi, kad grįžai namo. Taip džiaugiausi. Tikėjau, kad pagerės. Atvažiavus busiukui ir išleidus tave iš jo, padėjau parvesti iki lovos. Džiaugiuosi, kad paskutinį kartą apkabinau. Paguldėm. Sakei, kad šiąnakt mirsi. Tikiuosi nematei, kiek daug skausmo ir ašarų už durų buvo lieta. Tau linkėjau sveikatos, ne skausmo.
Žinai... Labiausiai nekenčiu tai savęs. Kiekvieną dieną norėjau išdrįsti, užeiti, pakalbinti. Pameni, kai suvalgei avokado? Pirmą kartą gyvenime! Va tada tai juokėmės, sakei kad neskanu. Atmintyje vis sukasi vaizdas, kai apsikeitėm liūdnais šypsniais. Labai stipriai tikėjausi, kad dar pabūsi šalia, kad dar turiu laiko atrasti savyje drąsos pakalbinti. Bet kažkas pastoviai viduje stabdė. O taip beprotiškai norėjau...
Nekenčiu savęs dėl visko, ką galėjau padaryt, bet nepadariau, nes bijojau, nes nežinojau, nes nesuvokiau vieno ar kito.
Labai ilgiuosi.
Ilgėjausi ir tada, bet net nepaskambinau... Nes bijojau.
Bijojau realybės.
Tą akimirką kai atvažiavus greitoji konstatavo mirtį. Pasiėmiau alaus, atsigėriau, ir balsu pravirkau. Kiek daug liko dar nepasakyta. Kiek daug skausmo. Kiek daug prisiminimų ir noro išsipasakoti. Kiek noro kalbėtis toliau su tavimi. Žvejoti, juoktis, Eiti laukais. Nedrąsiai prašyti pagaląsti dalgį ir nušienauti žolę.
Kas dabar padės man laukuose, seneli? Su kuo kalbėsiu apie gyvenimą, keliones ir tikslus kai tavęs nėra šalia?
