mess

It's there, it's where it begins someone's calling your name
you've been down there all night now in a state that I cannot explain
behind grey curtains of ash in a word you were born
now smoke rises high from your head and every word makes you just a little older
you are your own thorn

Pyktis. Neviltis. Jausmai. C'mon. Kiek galima. Viskas maišosi. Skaudina. Nervina. Pykdo. Neša pražūties link. Sėdi, šalta, sninga, juokiasi, mėtosi, raukosi. Prakvimpa kava, skanu, kai šalta -skanu, matai,eina, geria, gundo. Slysti, pro šalį pravažiuoja mašina. Papypina, išvadina, pasiunti. Eini, matai, sninga smarkiau. Plaukai šlapi, byra, šlapia, suledėję, varvekliai. Kartoji kažkokios dainos žodžius. Beprotybė. Netvarka. Nėra kur kojos padėt. Perstatai gitarą. Pastumi stalą. Išmėtai lapus. Nušluostai stalą. Nurenki dalykus nuo palangės. Geriau. Atsisėdi. Žiūri į sieną. Galvoje gimsta naujos idėjos. Lapai byra ant žemės. Dažai, teptukai, Braukai, raizgalioji, nesupranti nieko, bet suprast ir nereikia. Netvarka visur, galvoj, kambary, ant lapo. Kilimas nusėtas dažų dėmėmis. Įsijungi daugiau šviesos. Rašai . Susiruoši rytdienai. Vėl sėdi. Šalia dega žvakė. Ramu. Šalta. Vienatvė. Skauda, bet užtat neskaudini. Nekalbi. Nesakai. Nematai. Negirdi. Tuštuma. Ramybė. Mirtis. Tuščia. Kartu . Ritmas, muzika. Klausai, niūniuoji, dainuoji iš širdies. Užsidegi žvakę. Trumpam užsimerki. Viskas pleška. Piešiniai nuo sienos pagauti ugnies liežuvių pamažu virsta pelenais. Gumos išsilydo, slysta siena žemyn. Čiužinys dega skleisdamas nemalonų kvapą.
btw noriu valgyt, nors dabar pusė dešimt beveik
džiaugiuosi šitais win 8.1

Ir šūdas virsta drugeliu

Šiandien viskas taip suknistai ... Tiesiog. Tas sniegas, ta muzika. Viskas verčia. Suvalgiau daug jogurto ir dabar vimdo, nes jogurtą valgyt su pudingu turbūt nėra gerai. Tik sunku suprast ar čia labiau vimdo nuo žmonių ir gyvenimo,ar nuo to maisto... Linguoju po truputį ir gainioju savo tamsias mintis . Įsivaizduoju tokį dumblą galvoje, klampų, akivarą, kuris kiekvieną mintį klampina giliau ir ją sunkiai galima iš ten ištraukt. Apačioj tamsu, viršuj...viršaus nėra, beveik neliko, šviesos mažai. Sutrūnijusi virvė užmazgyta aplink tą suknistą mintį ,laikosi, kabo kažkur viršugalvyje, po truputį linguoja į šonus. Sunku suprast. Aš ir pati nesuprantu. Nemėgstu kalbėt pirmu asmeniu, bet pastebiu,kad kuo toliau, tuo dažniau naudoju 'aš'. Savanaudė, egoistė, galvoja tik apie save, visiškai dėjus ant kitų, nuoboda, nuobauda, bauda kažkokia. Sėdi su vyno taure, klausosi muzikos, skruostai įraudę, veide šmėžuoja šypsena 'FUCK U, Fuck U, fuck u" rėkia visiems, šypsosi, maloni. kartais. Ir mažai kas nutuokia kaip ji visko nekenčia, viskas jai atsibodę. Paskendus savo svajonėse, sapnuose ( fuck u nemiga per kurią negaliu patekt į kitą pasaulį kaip seniau), fantazijose, kalba tik jai suprantamom frazėm.

-Aš tai tokių nekenčiu,- pasakė vieną dieną tokia graži mergina apsirėdžiusi juodomis timpomis, užsidėjus blizgančius ugus ir užsimetusi ružavą striukę, bei nusiperoksidinus plaukus. Ak, aš irgi, nekenčiu tokių kaip aš. Ne, palą, ką gi tu čia... Kas tu po galais? Aš dėl tavęs, mergaite, vien dėl tavęs pasiaukosiu, išmesiu savo kerzus ir didelius spalvotus megztinius, sudeginsiu paltą ir visas kelnes kurias turiu, kad tik įsigyčiau tai ,ką turi tu, kad tik būčiau tokia kieta kaip tu. Eik šikt, ok? Pasilaikyk savo mintis sau. Būk gera.

Ir šiandien aš vėl žiūriu per langą stiklinėmis akimis. Noriu vyno, bet neturiu, bijau. Noriu užmigt, bet tai atrodo visiškai nerealu , rodos jau visa amžinybė praleista be gero miego. Negaliu susikaupt, nesugebu sudėt rišlaus sakinio, verkiu, man silpna, sukasi galva, sunku kvėpuot.

Žmonės skaudina. Labiausiai duria, kai skaudina tie ,kurie tau labai rūpi, tiesiog, suknistai, nemalonu,skauda,plėšo,į,gabalus. Akimirkos kai nori prasmegt. Akimirkos. Gyvenimas slenka. Bėga. Velniop.

sausis

Mano minčių sraigtas pasisuko į kitą pusę, staiga, lyg būtų pradėjęs pūsti kitos krypties vėjas, žinau, kad taip būna gana dažnai, na, bent pora kartų į mėnesį, po protingų žmonių kalbų, arba įdomios ,verčiančios mąstyti medžiagos sugrūstos į žmogiškąją galvą. Jaučiuosi negyva, tuščia. Einu, žvelgiu į žmones, šypsausi, kalbu, juokiuosi, bet viskas taip netikra, miglota. Buvo ir nebėra, tas laikinumo suvokimas. Akys apsunkę, įpusėjo trečia nemigos savaitė. Pasiilgau saldaus miego, sapnų, kurie aplankydavo tik prieš atsibundant ryte, žinau, kad to miego man niekada nepakakdavo, bet dabar aš jo praktiškai išvis neturiu, todėl pasidarė sunkiau. Įkvėpt oro į plaučius, iškvėpt, tik ne per staigiai, nes apsvaigs galva. Kad nebūtų silpniau nei dabar, išgert arbatos, vandens, kavos, sukramtyt maistą, valgyt, nepamiršt valgyt, kad nebūtų dar blogiau, bent vieną kartą per dieną. Įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti, iškvėpti... Po velnių, aš dar gyva. Gyvendamas privalai kovot už savo vietą ant žemės, mirdamas, išsipirkt žemės lopinėlį ir karstą, kad nereikėtų kitiems rūpintis į kokią dėžę įkišt tavo subinę. Žmonės nemėgsta ,kai jiems užkrauni savo rūpesčius. Ateis tokia diena, kai visi kurie buvo aplink tave- bus po žeme. Kūnai suirs, kaulai pavirs į dulkes, mėsos supus, pilvą ir šlaunis išvagos kirmelės, pasklis baisi smarvė. Po žeme mes visi vienodi, suknisti. Kadanors žemė bus vienos didelės kapinės, kūnai guls vieni ant kitų . Galiausiai paminklų nebeliks ir toje vietoje iškils naujas daugiabučių kompleksas, šalia įsikurs vaikų žaidimų aikštelė. Gyvenimas duoda nemažai šansų patirti, kurti, mylėti, kovoti už laimę. Bet kas ta laimė kai esi niekas? Kai nejauti, nematai, gyveni apsimetinėdamas? Kiekvienas žmogus , kiekvieną dalyką supranta skirtingai. Ir mato taip pat . Niekada negali būt tikras, kad šalia esantis žmogus raudoną spalvą mato taip pačiai kaip tu, nes jis nemato. Apskritai , žmogus niekada niekuo negali būt tikras, net tuo, ar išties dar gyvena.