Mano minčių sraigtas pasisuko į kitą pusę, staiga, lyg būtų pradėjęs pūsti kitos krypties vėjas, žinau, kad taip būna gana dažnai, na, bent pora kartų į mėnesį, po protingų žmonių kalbų, arba įdomios ,verčiančios mąstyti medžiagos sugrūstos į žmogiškąją galvą. Jaučiuosi negyva, tuščia. Einu, žvelgiu į žmones, šypsausi, kalbu, juokiuosi, bet viskas taip netikra, miglota. Buvo ir nebėra, tas laikinumo suvokimas. Akys apsunkę, įpusėjo trečia nemigos savaitė. Pasiilgau saldaus miego, sapnų, kurie aplankydavo tik prieš atsibundant ryte, žinau, kad to miego man niekada nepakakdavo, bet dabar aš jo praktiškai išvis neturiu, todėl pasidarė sunkiau. Įkvėpt oro į plaučius, iškvėpt, tik ne per staigiai, nes apsvaigs galva. Kad nebūtų silpniau nei dabar, išgert arbatos, vandens, kavos, sukramtyt maistą, valgyt, nepamiršt valgyt, kad nebūtų dar blogiau, bent vieną kartą per dieną. Įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti, iškvėpti... Po velnių, aš dar gyva. Gyvendamas privalai kovot už savo vietą ant žemės, mirdamas, išsipirkt žemės lopinėlį ir karstą, kad nereikėtų kitiems rūpintis į kokią dėžę įkišt tavo subinę. Žmonės nemėgsta ,kai jiems užkrauni savo rūpesčius. Ateis tokia diena, kai visi kurie buvo aplink tave- bus po žeme. Kūnai suirs, kaulai pavirs į dulkes, mėsos supus, pilvą ir šlaunis išvagos kirmelės, pasklis baisi smarvė. Po žeme mes visi vienodi, suknisti. Kadanors žemė bus vienos didelės kapinės, kūnai guls vieni ant kitų . Galiausiai paminklų nebeliks ir toje vietoje iškils naujas daugiabučių kompleksas, šalia įsikurs vaikų žaidimų aikštelė. Gyvenimas duoda nemažai šansų patirti, kurti, mylėti, kovoti už laimę. Bet kas ta laimė kai esi niekas? Kai nejauti, nematai, gyveni apsimetinėdamas? Kiekvienas žmogus , kiekvieną dalyką supranta skirtingai. Ir mato taip pat . Niekada negali būt tikras, kad šalia esantis žmogus raudoną spalvą mato taip pačiai kaip tu, nes jis nemato. Apskritai , žmogus niekada niekuo negali būt tikras, net tuo, ar išties dar gyvena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą