tai tiesiog neveikia...

Noriu pakeist tai ,dėl ko taip skauda. Užmiršt tamsą. Pripildyt gyvenimą šviesos ir gerų jausmų. Mylėt, džiaygtis, juoktis, nevengt buvimo nuoširdžiu žmogum. Sunaikint tą ledo šydą gaubiantį mano sielą.

So toxic
Psychotic
Chaotic

“Life’s full of shit, sometimes you just gotta deal with it.”

kaminas ir dulkės

Mano rankos šaltos.Stengiuosi susikaupt,rašau,o akyse liejasi. Mintys padrikos ,blaškomos vėjo. Sienos , remontas padarytas ne iki galo,todėl jaučiu pučiantį vėją. Kodėl jis blaško mano mintis? Kodėl sunku blaiviai mąstyti? Kas blokuoja naujas idėjas, kur dingo įkvėpimas? Linguoju į taktą ,pirštai muša ritmą,spaudžia klavišus. Linguoju,nes linksma, nes malonu,jaučiu muziką einančią kūnu. Bet šaltis. Noriu rėkt, nes skauda. Noriu pranykt, nes skaudu. Nežinau ,kiek ilgai ištversiu, bet tikiu,kad ištversiu. Tikiu,kad išlipsiu iš pragaro. Išgyvensiu. Pamatysiu ir pajusiu. Ritmas pasidarė ramus. Skausmas, kažkur ties krūtine. Nemiga. Kartojasi. Viskas kartojasi. Kodėl ...kiekvienu tokiu metų laiku... Tas pats per tą patį. Rutina. Suknista rutina. Atsikeli, susitvarkai,atkenti mokyklą,grįžti namo, pamokos, miegas, atsikeli,susitvarkai,mokykla... Tie bjaurūs veidai ir pikti mokytojai. Pašaipos. Einu nuleidus akis. Negaliu svajot, negaliu išsiduot. Jie bjaurūs. Aš bjauri. Žinau,kad atsivėrus pamatyčiau nemažai pozityvių žmonių,nemažai džiaugsmo atsirastų mano gyvenime. Bet...Bjauru. Dažnai savęs klausiu, gal man patinka taip save kankint? Gal aš pripratau prie skausmo ,prie ašarų,jausmų,emocijų,prie visko kas kelia blogas emocijas...Gal tai tapo taip įprasta...Dažnai stengiuosi galvot apie dalykus kurie yra GERI, kurie atneštų džiaugsmo, stengiuosi daryt tuos dalykus, bet ...viskas atneša tik dar daugiau skausmo.
Tos mintys tokios fuckin' pesimistiškos. Kiekvieną naktį prieš užmigdama įsivaizduoju...svajoju apie pasaulį..gerą,gražų,laimingą, paskutiniu metu dažnai tose pasakose pasirodo vienas konkretus žmogus.
Tos svajonės.
Tie jausmai.
Emocijos.

“dabar aš esu niekur, bet norėčiau
gyventi šiaurėje, kur dienos
ir naktys, kur garsai ir spalvos,
sniegas ir lietus yra viena ir visa;
kur gamta yra ne mūsų,
bet mes gamtos; kur viskas, net mirtis,
tik vienas, nenutrūkstamas gimimas.”

—	A.Nyka-Niliūnas, 1952 sausio 7.

“I think some people are made to be alone, I always seem to drive everyone away anyway.”

neverta

Ji pramerkus akis blaškosi. Tyli, bijo nutraukti tą skaudžią tylą. Jaučia dūrius ,kažkur ties šonkauliais, kažkas bando išplėšt plaučius. Trūksta oro, ji vis dar blaškosi. Pirmas smūgis. Ji niekur. Tuščia,bet kartu pilna jausmų ir ištroškus. Oro,jos plaučių nebėra,jai reikia oro, bet ji negali įkvėpt.

I'm feeling wholly empty. fun.

Nežinau ar man labiau patinka gyvent ir kankint save, ar norėčiau viską išpliurpt ir pasakyt kas dedasi mano galvoje. Nekenčiu savęs dėl to ,kad nesusitvarkau su savo jausmais, kad vadovaujuosi jais, kad neišjungiu jų, ir negaliu į viską žvelgti vadovaudamasi protu. Suvokiu,kad išpliurpus - viską sugadinčiau.

while we sleep

Rašiau seniai. Gal todėl ,kad į viską pradėjau žiūrėt kiek kitaip.. Bet labai LABAI laikinai. Viskas vyksta pernelyg greitai, arba pernelyg lėtai. Sunku susigaudyt savo jausmuose. Sunku suprast ,kas man patinka ,o kas ne. Sudėtinga galvot kaip blogai, ir kaip gerai vienu metu. Praleidau savaitę Panevėžy, ir noriu dar ten sugrįžt. Gal dėl to ,kad tai buvo toks geras atsiplėšimas nuo visko kas mane supo, gal kartu ir todėl ,kad ten aš turėjau su kuo būt, ir dėl ko būt. Savaitė Utenoj buvo apipinta meile ir visišku chillu. Ta savaitė irgi buvo tobula. Bet viskas buvo. Dabar sėdžiu namuose. Su šypsena prisimenu viską ,kas įvyko. Liūdžiu, nes viskas baigėsi. Ir jaučiu kaip pamažu mane apgaubia migla. Ta pati ,su kuria gyvenau paskutinius mokslo metus ir dalį vasaros. Aš vėl būsiu niekas. Vėl viskas plauks pasroviui. Vėl gyvensiu savo mažam pasaulėly ir gersiu arbatą, žiūrėsiu per langą besiklausydama HIM, lauksiu snaigių. Pasiilgau sniego, šiltų vakarų prie židinio ir drabužių persisunkusių vanilės kvapu.

and i find it kind of funny
i find it kind of sad
the dreams in which im dying
are the best ive ever had

šiandien bėgau

tiesa.
iriuosi pamažu. siekiu savo tikslų.

atostogos.
gal ir gerai.

because of time

viskas vyksta ne be priežasties. nežinau kodėl šitie žodžiai sukasi mano galvoje jau pora dienų. pajutau begalinį norą parašyt... ne čia , bet į dienoraštį, kad ir kaip būtų gaila... jis dabar guli Utenoje su dulkėmis, tūno, laukia. ilgiuosi. visos mintys pamestos, be savo vietos, nesaugios , bet nepamirštos.

It's just a cigarette and I only did it once
It's only twice a week so there's not much of a chance
It's just a cigarette and I'm sorry that I did it
Honey can't you trust me when I want to stop I can

damn

Ir įsisuki į prisiminimų verpetą. Šoki, juokiesi, tada viskas atrodė taip nuoširdu. Taip nuostabu, nepakartojama. Atrodė, kad jau laimingesnis sunkiai ir bebūsi, nes tau pasisekė, man pasisekė, mums pasisekė. O dabar, vėl viskas teka sena vaga. Pora mėnesių sustiprintų svajonių. apsiblausia akys, nenorinčios tikėt, kad viskas eina velniop, fantazijos, tikėjimas, kad viskas puiku. Viskas yra puiku. Ir viskas bus puiku. "Raimonda, tu privalai sakyti, kad viskas bus gerai" Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Aš tuo netikiu. Aš negaliu išeit į žmones ir negalvot, kaip norėčiau išnykt, kad jie manęs nematytų, kad nereikėtų kontaktuot. Kad manęs tiesiog čia nebūtų. Aš negaliu paimt pieštuko į rankas, ir negalvot, kaip beprasmiška kažką čia daryt. Negaliu mokytis. Negaliu miegot. Nes nesuprantu kodėl turiu tai daryt. Net jeigu ir labai noriu išmokt. Net jeigu ir labai noriu išsimiegot.

mess

It's there, it's where it begins someone's calling your name
you've been down there all night now in a state that I cannot explain
behind grey curtains of ash in a word you were born
now smoke rises high from your head and every word makes you just a little older
you are your own thorn

Pyktis. Neviltis. Jausmai. C'mon. Kiek galima. Viskas maišosi. Skaudina. Nervina. Pykdo. Neša pražūties link. Sėdi, šalta, sninga, juokiasi, mėtosi, raukosi. Prakvimpa kava, skanu, kai šalta -skanu, matai,eina, geria, gundo. Slysti, pro šalį pravažiuoja mašina. Papypina, išvadina, pasiunti. Eini, matai, sninga smarkiau. Plaukai šlapi, byra, šlapia, suledėję, varvekliai. Kartoji kažkokios dainos žodžius. Beprotybė. Netvarka. Nėra kur kojos padėt. Perstatai gitarą. Pastumi stalą. Išmėtai lapus. Nušluostai stalą. Nurenki dalykus nuo palangės. Geriau. Atsisėdi. Žiūri į sieną. Galvoje gimsta naujos idėjos. Lapai byra ant žemės. Dažai, teptukai, Braukai, raizgalioji, nesupranti nieko, bet suprast ir nereikia. Netvarka visur, galvoj, kambary, ant lapo. Kilimas nusėtas dažų dėmėmis. Įsijungi daugiau šviesos. Rašai . Susiruoši rytdienai. Vėl sėdi. Šalia dega žvakė. Ramu. Šalta. Vienatvė. Skauda, bet užtat neskaudini. Nekalbi. Nesakai. Nematai. Negirdi. Tuštuma. Ramybė. Mirtis. Tuščia. Kartu . Ritmas, muzika. Klausai, niūniuoji, dainuoji iš širdies. Užsidegi žvakę. Trumpam užsimerki. Viskas pleška. Piešiniai nuo sienos pagauti ugnies liežuvių pamažu virsta pelenais. Gumos išsilydo, slysta siena žemyn. Čiužinys dega skleisdamas nemalonų kvapą.
btw noriu valgyt, nors dabar pusė dešimt beveik
džiaugiuosi šitais win 8.1

Ir šūdas virsta drugeliu

Šiandien viskas taip suknistai ... Tiesiog. Tas sniegas, ta muzika. Viskas verčia. Suvalgiau daug jogurto ir dabar vimdo, nes jogurtą valgyt su pudingu turbūt nėra gerai. Tik sunku suprast ar čia labiau vimdo nuo žmonių ir gyvenimo,ar nuo to maisto... Linguoju po truputį ir gainioju savo tamsias mintis . Įsivaizduoju tokį dumblą galvoje, klampų, akivarą, kuris kiekvieną mintį klampina giliau ir ją sunkiai galima iš ten ištraukt. Apačioj tamsu, viršuj...viršaus nėra, beveik neliko, šviesos mažai. Sutrūnijusi virvė užmazgyta aplink tą suknistą mintį ,laikosi, kabo kažkur viršugalvyje, po truputį linguoja į šonus. Sunku suprast. Aš ir pati nesuprantu. Nemėgstu kalbėt pirmu asmeniu, bet pastebiu,kad kuo toliau, tuo dažniau naudoju 'aš'. Savanaudė, egoistė, galvoja tik apie save, visiškai dėjus ant kitų, nuoboda, nuobauda, bauda kažkokia. Sėdi su vyno taure, klausosi muzikos, skruostai įraudę, veide šmėžuoja šypsena 'FUCK U, Fuck U, fuck u" rėkia visiems, šypsosi, maloni. kartais. Ir mažai kas nutuokia kaip ji visko nekenčia, viskas jai atsibodę. Paskendus savo svajonėse, sapnuose ( fuck u nemiga per kurią negaliu patekt į kitą pasaulį kaip seniau), fantazijose, kalba tik jai suprantamom frazėm.

-Aš tai tokių nekenčiu,- pasakė vieną dieną tokia graži mergina apsirėdžiusi juodomis timpomis, užsidėjus blizgančius ugus ir užsimetusi ružavą striukę, bei nusiperoksidinus plaukus. Ak, aš irgi, nekenčiu tokių kaip aš. Ne, palą, ką gi tu čia... Kas tu po galais? Aš dėl tavęs, mergaite, vien dėl tavęs pasiaukosiu, išmesiu savo kerzus ir didelius spalvotus megztinius, sudeginsiu paltą ir visas kelnes kurias turiu, kad tik įsigyčiau tai ,ką turi tu, kad tik būčiau tokia kieta kaip tu. Eik šikt, ok? Pasilaikyk savo mintis sau. Būk gera.

Ir šiandien aš vėl žiūriu per langą stiklinėmis akimis. Noriu vyno, bet neturiu, bijau. Noriu užmigt, bet tai atrodo visiškai nerealu , rodos jau visa amžinybė praleista be gero miego. Negaliu susikaupt, nesugebu sudėt rišlaus sakinio, verkiu, man silpna, sukasi galva, sunku kvėpuot.

Žmonės skaudina. Labiausiai duria, kai skaudina tie ,kurie tau labai rūpi, tiesiog, suknistai, nemalonu,skauda,plėšo,į,gabalus. Akimirkos kai nori prasmegt. Akimirkos. Gyvenimas slenka. Bėga. Velniop.

sausis

Mano minčių sraigtas pasisuko į kitą pusę, staiga, lyg būtų pradėjęs pūsti kitos krypties vėjas, žinau, kad taip būna gana dažnai, na, bent pora kartų į mėnesį, po protingų žmonių kalbų, arba įdomios ,verčiančios mąstyti medžiagos sugrūstos į žmogiškąją galvą. Jaučiuosi negyva, tuščia. Einu, žvelgiu į žmones, šypsausi, kalbu, juokiuosi, bet viskas taip netikra, miglota. Buvo ir nebėra, tas laikinumo suvokimas. Akys apsunkę, įpusėjo trečia nemigos savaitė. Pasiilgau saldaus miego, sapnų, kurie aplankydavo tik prieš atsibundant ryte, žinau, kad to miego man niekada nepakakdavo, bet dabar aš jo praktiškai išvis neturiu, todėl pasidarė sunkiau. Įkvėpt oro į plaučius, iškvėpt, tik ne per staigiai, nes apsvaigs galva. Kad nebūtų silpniau nei dabar, išgert arbatos, vandens, kavos, sukramtyt maistą, valgyt, nepamiršt valgyt, kad nebūtų dar blogiau, bent vieną kartą per dieną. Įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti, iškvėpti... Po velnių, aš dar gyva. Gyvendamas privalai kovot už savo vietą ant žemės, mirdamas, išsipirkt žemės lopinėlį ir karstą, kad nereikėtų kitiems rūpintis į kokią dėžę įkišt tavo subinę. Žmonės nemėgsta ,kai jiems užkrauni savo rūpesčius. Ateis tokia diena, kai visi kurie buvo aplink tave- bus po žeme. Kūnai suirs, kaulai pavirs į dulkes, mėsos supus, pilvą ir šlaunis išvagos kirmelės, pasklis baisi smarvė. Po žeme mes visi vienodi, suknisti. Kadanors žemė bus vienos didelės kapinės, kūnai guls vieni ant kitų . Galiausiai paminklų nebeliks ir toje vietoje iškils naujas daugiabučių kompleksas, šalia įsikurs vaikų žaidimų aikštelė. Gyvenimas duoda nemažai šansų patirti, kurti, mylėti, kovoti už laimę. Bet kas ta laimė kai esi niekas? Kai nejauti, nematai, gyveni apsimetinėdamas? Kiekvienas žmogus , kiekvieną dalyką supranta skirtingai. Ir mato taip pat . Niekada negali būt tikras, kad šalia esantis žmogus raudoną spalvą mato taip pačiai kaip tu, nes jis nemato. Apskritai , žmogus niekada niekuo negali būt tikras, net tuo, ar išties dar gyvena.