tai tiesiog neveikia...

Noriu pakeist tai ,dėl ko taip skauda. Užmiršt tamsą. Pripildyt gyvenimą šviesos ir gerų jausmų. Mylėt, džiaygtis, juoktis, nevengt buvimo nuoširdžiu žmogum. Sunaikint tą ledo šydą gaubiantį mano sielą.

So toxic
Psychotic
Chaotic

“Life’s full of shit, sometimes you just gotta deal with it.”

kaminas ir dulkės

Mano rankos šaltos.Stengiuosi susikaupt,rašau,o akyse liejasi. Mintys padrikos ,blaškomos vėjo. Sienos , remontas padarytas ne iki galo,todėl jaučiu pučiantį vėją. Kodėl jis blaško mano mintis? Kodėl sunku blaiviai mąstyti? Kas blokuoja naujas idėjas, kur dingo įkvėpimas? Linguoju į taktą ,pirštai muša ritmą,spaudžia klavišus. Linguoju,nes linksma, nes malonu,jaučiu muziką einančią kūnu. Bet šaltis. Noriu rėkt, nes skauda. Noriu pranykt, nes skaudu. Nežinau ,kiek ilgai ištversiu, bet tikiu,kad ištversiu. Tikiu,kad išlipsiu iš pragaro. Išgyvensiu. Pamatysiu ir pajusiu. Ritmas pasidarė ramus. Skausmas, kažkur ties krūtine. Nemiga. Kartojasi. Viskas kartojasi. Kodėl ...kiekvienu tokiu metų laiku... Tas pats per tą patį. Rutina. Suknista rutina. Atsikeli, susitvarkai,atkenti mokyklą,grįžti namo, pamokos, miegas, atsikeli,susitvarkai,mokykla... Tie bjaurūs veidai ir pikti mokytojai. Pašaipos. Einu nuleidus akis. Negaliu svajot, negaliu išsiduot. Jie bjaurūs. Aš bjauri. Žinau,kad atsivėrus pamatyčiau nemažai pozityvių žmonių,nemažai džiaugsmo atsirastų mano gyvenime. Bet...Bjauru. Dažnai savęs klausiu, gal man patinka taip save kankint? Gal aš pripratau prie skausmo ,prie ašarų,jausmų,emocijų,prie visko kas kelia blogas emocijas...Gal tai tapo taip įprasta...Dažnai stengiuosi galvot apie dalykus kurie yra GERI, kurie atneštų džiaugsmo, stengiuosi daryt tuos dalykus, bet ...viskas atneša tik dar daugiau skausmo.
Tos mintys tokios fuckin' pesimistiškos. Kiekvieną naktį prieš užmigdama įsivaizduoju...svajoju apie pasaulį..gerą,gražų,laimingą, paskutiniu metu dažnai tose pasakose pasirodo vienas konkretus žmogus.
Tos svajonės.
Tie jausmai.
Emocijos.

“dabar aš esu niekur, bet norėčiau
gyventi šiaurėje, kur dienos
ir naktys, kur garsai ir spalvos,
sniegas ir lietus yra viena ir visa;
kur gamta yra ne mūsų,
bet mes gamtos; kur viskas, net mirtis,
tik vienas, nenutrūkstamas gimimas.”

—	A.Nyka-Niliūnas, 1952 sausio 7.

“I think some people are made to be alone, I always seem to drive everyone away anyway.”

neverta

Ji pramerkus akis blaškosi. Tyli, bijo nutraukti tą skaudžią tylą. Jaučia dūrius ,kažkur ties šonkauliais, kažkas bando išplėšt plaučius. Trūksta oro, ji vis dar blaškosi. Pirmas smūgis. Ji niekur. Tuščia,bet kartu pilna jausmų ir ištroškus. Oro,jos plaučių nebėra,jai reikia oro, bet ji negali įkvėpt.