Negaliu pamiršti tavo balso, kuris įsirėžęs giliai į kaulų čiulpus. Kurį, rodos, girdžiu kiekvieną dieną kurtinančioj tyloj. Negaliu pamiršti tavo žvilgsnio, tavo rankų šiurkštumo. Sauso sarkazmo skambančio plynam lauke. Šaltų lašų krentančių iš dangaus ir užkimusio juoko kuris vertė manyti, kad sergi tuberkulioze. Žiema buvo šalta. Žinojai kaip myliu žiemą. Draugiškas kuklumas. Ilgesys. Pastovus gyvenimas ilgesy. Kiekvieną dieną jauti, kaip kraujas venose užverda. Gali tai matyti ir tyro raudonio nusėdančio ant veido. O man taip gėda, taip skaudu. Kiekvieną dieną svajoju apie saldų išsilaisvinimą iš tavo gniaužtų. Nusuku akis, nesistengiu kvėpouoti, tingiai susirangau ant šalto asfalto.
Nepasikeičiau.
Ir labai bijau, kad nepasikeisiu. Toliau skandinsiu savo mintis, toliau sėdėsiu pusnuogė lietuje, silpsiu ir pamažu leisiu mane pasiglemžti kiekvienam sutiktam. Negaliu jausti nė menkiausio malonumo nė su vienu iš jų. Viskas priveda prie dar didesnio bukumo ir užsidarymo. Aš bijau kitų, jų prisilietimų, saldžių bučinių, ne to aš noriu, viskas perdaug dirbtina. Viskas akimirksniu apkarsta ir veda prie pamišėliško krizenimo. Viskas netikra.
Jaučiuosi išsunkta.
