“I’ve always been afraid of losing people I love. Sometimes I wonder, is there anyone out there afraid to lose me.”
Mano langas atidarytas. Vėlu. Šalia skraido šikšnosparniai. Jie tokie gražūs, kažkuo bauginantys, bet tokie mieli, jų judesiai atrodo apgalvoti ir tokie stabilūs. Nestabili psichinė būsena. Kieno? Mano? Šiandien išgėriau arbatos, tik du puodelius, jaučiu deficitą, rytoj privalėsiu išgerti daugiau, DAUG DAUGIAU, žalios, stiprios arbatos. Mažiau ėst.
Žmonės miršta. Išeina. Palieka mus. Jų daugiau nebėra mūsų gyvenime. Nereikia dėl to sielvartauti. Bet manęs niekas negirdi, ar aš save girdžiu? Abejoju. Kartais atrodo, jog kūnas - atskira materija, nepriklausoma nuo mano jausmų, nuo to ką jaučiu ar galvoju. Jis elgiasi vienaip, aš kitaip. Ašaros ritasi skruostais, o mintyse sau kartoju "Tau nereikia apie tai galvot, to nėra". Nėra ir ašarų. Išties... Niekad nenoriu leist sau verkt dėl žmonių kurie išeina. Bet kai kurie palieka gilias žaizdas, ir tada taip savaime gaunasi... Visiškai nenorom. Ir ne, aš nekalbu apie mirusią draugę. Ji pasirinko, ir aš jos pasirinkimą savotiškai gerbiu, tam reikėjo drąsos. Aš kalbu apie žmones kurie pasirinko kelią kuris yra pora šimtų kilometrų nuo manęs. Ir jie žinojo kokį skausmą kelia. Bet aš jų nekaltinu, kiekvienas renkamės tai, kas mums geriau. Aš irgi taip pačiai elgiuosi kaip jie, tik su kitais žmonėmis. Aš tokia pati baisi beširdė mąstanti tik apie save, ir tik apie tai, kas man geriau, visi mes taip sutverti.
Net jeigu šiąnakt nesapnuosiu to, ką noriu sapnuot, tikiu, jog rytoj išliesiu ne vieną prakaito lašą siekdama to, ko niekada neturėjau, tikiu, jog turėsiu valios padaryti tai, kas anksčiau vedė mane mano siekiamų tikslų link nepaprastai greitai. Aš galiu.
Mes visi galim. Ir išties - nemėgstu rašyti nuosekliai.
Turbūt skausmas yra vienintelis dalykas kurį aš dar sugebu jausti.
Bet ne visiems tai lemta žinoti.
Žmonės miršta. Išeina. Palieka mus. Jų daugiau nebėra mūsų gyvenime. Nereikia dėl to sielvartauti. Bet manęs niekas negirdi, ar aš save girdžiu? Abejoju. Kartais atrodo, jog kūnas - atskira materija, nepriklausoma nuo mano jausmų, nuo to ką jaučiu ar galvoju. Jis elgiasi vienaip, aš kitaip. Ašaros ritasi skruostais, o mintyse sau kartoju "Tau nereikia apie tai galvot, to nėra". Nėra ir ašarų. Išties... Niekad nenoriu leist sau verkt dėl žmonių kurie išeina. Bet kai kurie palieka gilias žaizdas, ir tada taip savaime gaunasi... Visiškai nenorom. Ir ne, aš nekalbu apie mirusią draugę. Ji pasirinko, ir aš jos pasirinkimą savotiškai gerbiu, tam reikėjo drąsos. Aš kalbu apie žmones kurie pasirinko kelią kuris yra pora šimtų kilometrų nuo manęs. Ir jie žinojo kokį skausmą kelia. Bet aš jų nekaltinu, kiekvienas renkamės tai, kas mums geriau. Aš irgi taip pačiai elgiuosi kaip jie, tik su kitais žmonėmis. Aš tokia pati baisi beširdė mąstanti tik apie save, ir tik apie tai, kas man geriau, visi mes taip sutverti.
Net jeigu šiąnakt nesapnuosiu to, ką noriu sapnuot, tikiu, jog rytoj išliesiu ne vieną prakaito lašą siekdama to, ko niekada neturėjau, tikiu, jog turėsiu valios padaryti tai, kas anksčiau vedė mane mano siekiamų tikslų link nepaprastai greitai. Aš galiu.
Mes visi galim. Ir išties - nemėgstu rašyti nuosekliai.
Turbūt skausmas yra vienintelis dalykas kurį aš dar sugebu jausti.
Bet ne visiems tai lemta žinoti.
Netyčia užklydau vartinėdama rašliavas ir labai niežtėjo brūkštelt komentarą. Pamaniau, kad tu tikrai nesi beširdė ir tavo mintys pasirodė labai nuoširdžios. Taip ir toliau :) Sėkmės.
AtsakytiPanaikintiNetyčia užklydau vartinėdama rašliavas ir labai niežtėjo brūkštelt komentarą. Pamaniau, kad tu tikrai nesi beširdė ir tavo mintys pasirodė labai nuoširdžios. Taip ir toliau :) Sėkmės.
AtsakytiPanaikinti