tai užvaldo tave, po truputį, lėtai, be gailesčio plūsta tavo kūnu, smelkiasi į kraujagysles, susimaišo su krauju, teka kartu. svaigina, kaip stiprus ir geras vynas, svaigina, kaip stiprios cigaretės dūmas. verčia norėt iššokt iš dvylikto aukšto balkono. pamažu, kankina, mėgaujasi tuo, jam tai patinka, žiūrėt kaip tu pamažu nyksti, kaip skrupulingi gyvasties syjai tave pagauna ir po akimirkos vėl paleidžia, kaip medžių lapai krisdami nusineša tave kartu, pagauti vėjo , negailestingai taršomi į visas puses. nusileidę ant žemės supūva, įsismelkia į žemę, kartu su tavimi. apsiblausiusiom akim stebėdamas dangaus skliaute glūdintį mėnulį, rūkai savo cigaretę, trauki mirtį į plaučius ir kalbi , kalbi, kalbi. nepasakai nieko, tavo lūpos stipriai sučiauptos, mintys ,kaip tie taršomi lapai. ir tu kalbi. kalbi tyla. tyla kuri glūdi tavyje, ta tuštybe kurios nepavyksta išvyti. bet ar kada nors įdėjai bent truputį pastangų į šį naikinimo procesą? tavo akyse matau tik tuštybę. tą nepakeliamą norą išskrist kartu su dūmu išpūstu iš plaučių,