Krenkšiančiu balsu,
Šaukiantys į tolius.
Akys pasruvę krauju,
Vaitoja.
Kvatoja.
Vilioja.
Apakę nuo tamsos, apgaubti šiurkščios miglos, nagais raižo ploną odą ir toliau linksmai kvatoja. Kvatoja. Vis kvatoja.
Senai pamiršti, pelenais užpilti, rožių žiedlapiais numėtyti. Skausmu ir tuštuma užpildyti. Neberandu prasmės, pagalbos ranką ištiest. Galbūt tik kvatot, taip kaip tu kadaise kvatojai. Galbūt nusisukt, ir nieko nesakius išeiti, bet išeiti nelygu išeičiai šios skaudžios beprotybės. Nevykęs, netikęs gimei, pilnas nuodėmių ir išdavysčių. Karčiai susivėlę it vėtros taršyti. Sulipę nuo kraujo, ir mėsom apdrabstyti. Nešauk, prašau, nutilk, pagaliau. Beviltiška prašytis. Beviltiška raitytis. Iš skausmo, taip, taip, taip...kiek dar gali blaškytis. Tai tęsis, nesustos, nenustos, jis nenustos. Kvatok ir leisk tam, pasiglemžt tave. Kaip keista. Kaip dieviškai pakylėtai keista, kad tau visai neskauda, kad nieko nejauti. Tiesiog nustok. Gana.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą