Jaučiu kaip vėl leidžiu viskam pasiglemžti tą ramybės dalelę kurią taip stengiausi puoselėt. Viską išmetu lyg rastą suglamžytą, penkis mėnesius pranešiotą saldainį kišenėje. Tik šis kartas šiek tiek kitoks. Šį kartą nepalankių aplinkybių įstumta į šį liūną turiu pasitelkti fantaziją. Kopijuoti. Atrasti naujų, ir įmaišyti senų.
Šiąnakt susipynus kojoms kritau ant asfalto. Daužiau jį kumščiais ir rėkiau. Kodėl neskauda? Kodėl TAIP SKAUDA? Kodėl viskas stumia į bedugnę. Kodėl kumščiai kyla prie veido, prie šlaunų, prie blauzdų ir prie rankų, kodėl asfaltas atrodo toks minkštas ir jį norisi kumščiuoti dar ir dar? Kaip išstūmti iš savęs šitą nepakeliamą skausmą. Kodėl aukščiai persisvėrus per balkoną atrodo tokie raminantys ir teikiantys laisvę?
Kokiu būdu apskritai pabudinau savo šią, porą mėnesių taip saugotą ir slėptą pusę?
Tiek daug painiavos ir tiek mažai laiko . Tiek daug rytų, išlauktų saulėtekių ir šypsenų. Apkabinimų ir juoko. Daug skambančios, nuostabios muzikos ir daug natų. Bet kiekvieną rytą pabudusi matau tik vakarėjantį dangų. Leidžiu degint cigaretės dūmams pražudytus plaučius. Rankos dreba, nes šiandien jau skauda, nes jau nebeliko vakarykštės miglos.