Įkvėpti oro. Įtraukti dūmų. Lėtai, besigardžiuodamai traukti nikotiną į plaučius.
Hadia...Hadia...Hadia...
Kadaise kunigas Sebastijanas mane globojo. Akys apsibliausė užplūdus prisiminimams Nikotinas.. Kadaise aš juo pasitikėjau. Su juo užaugau.

-Dar iki šiol pamenu tas saulėtas vasaros dienas, - vėl įtraukiau dūmų.- kuomet vos tik pabudusi ryte bėgdavau į kiemą, skindavau pievų gėles ir uosdavau jų nuostabų aromatą, kuomet rėkėm ant tvarto arklių su Mantu ir aptalžėm juos pagaliais, o paskui, mokėmės jodinėti, ir drįsome stebėtis, kodėl jie neklausė. Pamenu, kaip vieną vakarą išėjau į darželį prisiskinti rozmarinų ir atradau mėtas. Nuskynusi lapelius tryniau juos į pirštus, vieną į kitą, kitoje rankoje laikiau rozmarinus, kvapai svaigino. Viskas buvo taip tyra ir nekalta, taip šviesu, taip ramu. Niekad nežinojau, ką reiškia bijoti, nežinojau, ką reiškia norėti pabėgt, ką reiškia skausmas, tikras, sielos gelmes siekiantis skausmas. Daugiausia ką teko patirti buvo nubrozdinti keliai nukritus ant akmenimis grįsto kelio.

<...>

-Bet mieloji, tavo akis aptemdė tai, ko negalėjai suvokti, - jis paėmė mano ranką. Kūnu perėjo šiurpas, norėjau atsitraukti, bet nedrįsau.
-Prašau, - tyliai sušnabždėjau nuleidusi akis, jaučiau gerklėje besikaupiantį gumulą, nenorėjau verkti čia, prie jo, norėjau pasirodyti stipri, bet negalėjau to sulaikyti.
Ištraukusi ranką iš josios, nusišluosčiau ašaras ir nusisukau.
-Aš privalau išeiti.
-To nebus, - jo balso tonas tapo griežtas ir šaltas.
-Aš bijau, nenoriu, - užsimerkiau,- bijau- tyliai pakartojusi sukryžiavau rankas ant krūtinės.
-Skausmas yra laikinas dalykas, - jis atvėrė kambario duris ir paragino mane užeiti.
Noras apsisukti ir bėgti tapo sunkiai pakeliamas ir tai dar labiau gniuždė. Rankos pradėjo drebėti.

-Prisėsk, karalius tuoj ateis,- jis stūmtelėjo mane sofos link ir apsisukęs pasišalino.
Karalius...koks juokingas žmogaus išaukštinimas, juokinga yra kažką taip aklai garbinti nežinant jo visos istorijos.
Staiga durys sugirgždėjo. Pro jas įžengė aukštas, šviesių, ilgų plaukų vyras, vilkėjo kiek laisvesniais juodais drabužiais. Atrodė visiškai atsipalaidavęs. Ir visai ne kaip karalius. Pradėjau savęs klausinėti, ar man tikrai yra ko bijoti.
-Tavo atsiradimas čia buvo gana skubotas, - šaltas ir kiek šiurkštokas balsas pasiekė mano ausis.- nesupažindinta su paskirtimi, pilna klausimų ir pagrįstų baimių.
Tai dabar aš esu čia kažkokia paskirtim.
-Manau, kad mano atsiradimas čia yra klaida, - prabilau kiek prikimusiu balsu.
-Nepertraukinėk manęs! - jis suriko.
Užsimerkiau, troškau pabusti iš sapno.

<...>

Viktoras buvo taip arti. Hadia jautė jo kvėpavimą ant savo skruostų. Jautė kaistantį kūną. Kartu ir bijojo, bet kartu ir nepaprastai troško. Papurtė galvą pagavusi tą mintį. Ji negalėjo pasiduoti. Tai būtų neteisinga. Jis negali laimėt ir įrodyt savo tiesos kuri yra netikra.
-Atsipalaiduok, - sušnabždėjo,- ne taip skaudės…
Šie žodžiai privertė merginą dar labiau įsitempti, dar daugiau bijoti to kas bus. Ko tikėtis ji nežinojo, ar Viktoras dabar ją išprievartaus, ar tik labai grubiai erzina.
Uždėjęs plaštaką merginai ant nugaros vyras ją prisitraukė prie savęs, priglaudė savo lūpas prie jos kaklo prieš tai sukikendamas iš jos išgąsčio.
-Na, tuomet pakentėsi,- kitą ranką uždėjęs ant šlaunies nuslydo kirkšnies link, lūpomis slydo krūtinės link, tada vėl grįžo prie kaklo.
Riksmas nuaidėjo per visą kolidorių. Staigiai ištraukęs ją iš merginos makšties uždengė jai burną ir trumpam atsitraukė. Viktoro lūpos buvo kruvinos, smakru varvėjo kraujo lašai.
-Argi nesakiau, kad verčiau atsipalaiduotum? -pamišėliškai nusišypsojęs vėl suleido dantis jai į kaklą ir godžiai siurbė kraują.

Hadia niekad nesitikėjo susidurti su tokiu pasauliu. Visa tikrovė griuvo į šipulius.