fuck you, fuck me

Sergu . Jau net nežinau ar man tai patinka (atostogos) ar ne. Džiaugiuosi, kad nereikia kęst tų pasipūtusių veidų aplink, nereikia apsimetinėt ,kad viskas gerai, nereikia šypsotis ir juoktis, galiu sėdėt prie lango, gert arbatą ir žiūrėt į vėjo blaškomas snaiges. Galiu užsimest koldrą, atsipūst ir pripažint sau ,kad viskas nuėjo velniop, ir šypsotis sau, nes vistiek nebus geriau ( tai vienas iš tokių momentų, kai pagalvoju, kad visai nieko būtų parūkyt). Kiekvieną kartą ,kai taip sėdėdama įkvepiu oro, persisunkusio vanile ir dūmais, trumpam susimąstau, o gal ne viskas taip blogai? Tada seka pamišėliškas juokas. Mintyse ,aišku. Neįmanoma galvot apie gėrį, kai viskas aplinkui griūna, kai mintys tavo galvoje neduoda tau ramybės, nė akimirkai nepalieka vienos, tu galvoji ir galvoji, ir galvoji, galvoji, vis galvoji , tai žudo, pūdo iš vidaus. Kas durniausia, kad tos mintys tokios bereikšmės, tokios....kartais norisi išvemt viską, rimtai, vimdo...